Skaudės. Net labai! Bet daryti reikia. Vargu ar gali būti kokia nors kita išeitis.
Šiomis dienomis atsinaujino jau anksčiau premjero Andriaus Kubiliaus paskatintos kalbos apie pensinio amžiaus ilginimą. Atsinaujino jos todėl, kad Vyriausybė ėmėsi kardinalios pertvarkos "Sodroje".
Dar šiemet iš Vyriausybės į Seimą turėtų nukeliauti numatomų pakeitimų skylėtoje ir deficitinėje "Sodros" sistemoje koncepcija. Bet punktyru jau nužymėti kai kurie galimi reformos metmenys.
Pensinio amžiaus ilginimas, motinystės išmokų pertvarkymas ir septynių dienų nedarbingumo apmokėjimo perkėlimas ant darbdavio pečių tapo bene geriausiai matomais punktais, sukėlusiais daugiausia ginčų. Ir ypač didelį nepasitenkinimą.
Be kita ko, apeliuojama į tai, kad žiauru ir neteisinga iki 65, gal net iki 67 metų ilginti pensinį amžių. Esą tai pažeidžia "teisėtų lūkesčių principą", nes visi šiuo metu dirbantys žino, kad moterys į pensiją išleidžiamos 60-ies, vyrai – 62,5 metų.
Jeigu šį argumentą priimsime kaip nekvestionuojamą, apie jokias reformas "Sodroje" nebūtų galima nė galvoti dar mažiausiai kelis dešimtmečius. Per tą laiką apie nepertvarkytą "Sodrą" jau tikrai bus galima kalbėti būtuoju laiku, prie šios įstaigos pavadinimo priduriant "amžiną atilsį". Nes nereformuota valstybinio socialinio draudimo sistema tikrai neišgyvens nė kelerių metų ir galų gale sprogs nuo katastrofiškai padidėjusio deficito bei patį "Sodros" biudžetą peržengiančių skolų.
Todėl ilginti pensinį amžių yra vienas iš "Sodros" gelbėjimo būdų. Čia alternatyva tokia – arba ilginam pensinį amžių ir taip išgelbėjam "Sodrą", arba po kelerių metų išvis pamirškim apie valstybines pensijas, kad ir kokios mažos jos būtų. Ką tada pasakytume pensininkams? Elkitės, kaip išmanot? Pirkit karstą ir sudie?
Beje, kol kas išėjimo į pensiją amžius Lietuvoje yra vienas mažiausių visoje ES. Galima tikėtis, kad po dešimties metų, kai amžius būtų padidintas iki 65-erių, pasivysime Europos vidurkį ne tik pagal šį rodiklį, bet ir pagal pensijų bei atlyginimų vidurkį, galbūt ir bendrąjį vidaus produktą, tenkantį vienam gyventojui. Taigi pagaliau gyvensime europietiškai.
Prie "Sodros" gelbėjimo priskiriami ir pasiūlymai pertvarkyti motinystės išmokas. Akivaizdu, kad dabartinės pašalpos yra pernelyg sunkiai pakeliamos socialinio draudimo sistemai. Jos palyginti vienos didžiausių ES. Argi jau galime save vadinti viena turtingiausių ES valstybių, kurios gali leisti sau tokias prabangias išmokas? Atsakymas neigiamas. Vadinasi, jas reikia kirpti.
Kur kas daugiau klaustukų dėl nedarbingumo apmokėjimo perkėlimo ant darbdavio pečių. Iš tiesų sunku suvokti, kam renkamas socialinis mokestis ir sveikatos draudimo įmokos, jei ne tam, kad paskui būtų išmokėtos atitinkamos pašalpos dėl ligos nedirbančiam žmogui. Bet, atrodo, tuo klausimu net Vyriausybėje nesutariama, tad vargu ar jis išliks galutiniame pasiūlymų, kaip gelbėti "Sodrą", pakete.
Žinoma, visa, kas čia išdėstyta, toli gražu nereiškia, kad negalimi kitokie "Sodros" gelbėjimo būdai. Tik jie turi būti teikiami, pagrindžiami ir dėl jų diskutuojama. Lengviausia neatsakingai šaukti, kad valstybė pavirto vagimi, ničnieko alternatyvaus nepasiūlydama.
Kad ir kaip būtų, vargu ar galima rasti mažiau skausmingų priemonių "Sodrai" gelbėti. Bet kokios jų bus nemalonios. O nieko nesiimti irgi, deja, negalima.
Todėl, kaip sakoma, yra toks žodis "reikia!".
Pertvarkyti "Sodrą" reikia. Gelbėti ją reikia. Mažinti jos deficitą ir skolas irgi reikia. Priešingu atveju jau dabar užsakykime gedulingas mišias visai valstybinio socialinio draudimo sistemai. O tuo pačiu ir sau.
Naujausi komentarai