.png)
Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Vilniaus mylėtojui atradimai jame niekada nesibaigia
2011-07-16
Jūratė Žuolytė
Saulius Pilinkus niekada nebuvo oficialus gidas. Nėra ir istorikas. Jo profesija – dailėtyrininkas, o vilniečiai jį pažįsta kaip Rotušės ceremonimeistrą. Tačiau norintiems pažinti Vilnių pasivaikščiojimai su juo – tikra dovana.
Hobis – miesto istorija
Kai S.Pilinkaus paklausiau, ar galėtų pasiūlyti kokių nors nenuvalkiotų vietų sostinėje, kurias būtų įdomu aplankyti, ilgai negalvojęs jis prapliupo: ar žinai, kur yra aukščiausia vieta sostinėje, nuo kurios galima matyti oro uostą ir Baltarusiją? Ar kada nors esi buvusi prie šaltinių Žvėryne? O netoli esantį miesto riboženklį, vadinamą Žvėryno akmeniu, ar teko kada nors matyti? Kur Vilniuje yra vienintelė bažnyčia paauksuotu kupolu? O kur – bendros karaimų ir totorių kapinės?
Rašikliu nebespėjant žymėtis visų vardijamų vietų, S.Pilinkaus idėjų lietų teko nutraukti. Prisipažįstu, daugelio šių vietų nežinau, o po paaiškinimų "trys žingsniai kairėn, šiek tiek dešinėn ir apsisukus sugrįžti" aiškiausia tapo tai, kad jas rasti lengviausia tiems, kurie jau ne kartą mynė tuos takus. Todėl geriausia išeitis – nedidelė ekskursija.
S.Pilinkus mielai sutinka. Pasakoti apie miestą jam – toli gražu ne naujiena. O ir kaulus pramankštinti visada į sveikatą. Miesto istorija tarsi įaugusi vyrui į kraują. Vaikystėje pažintį su Vilniumi jis pradėjo su tėvais, mėgusiais keliones po miestą, o susidomėti giliau paskatino istorijos mokytojas. Kai eidamas gatve jis pradeda žerti faktus apie kone kiekvieną pastatą, pasakoti legendas, sunku patikėti, kad šalia – tik istorijos mėgėjas. "Juk jei tau miestas įdomus, jei tu jį myli, nereikia jokių pastangų, kad atsimintum, ką apie jį sužinai", – šypsojosi vyras, drąsiai vadindamas Vilnių savo meile.
Beje, nors šį kartą susitariame pasivaikščioti po mažiau vilniečiams žinomas vietas, populiariausių maršrutų S.Pilinkus taip pat nevengia. "Juk jei atvažiuoja draugai iš užsienio, jiems viskas yra nauja, negali sakyti, kad aš čia jau buvau. Be to, ir man pačiam malonu vis prisiminti, ką gražiausio turime."
Aukščiausia vieta sostinėje
Ekskursiją nusprendžiame pradėti simboliškai – nuo miesto panoramos. Kai pamačiusi slidininkų keltuvus nusprendžiu, kad atvažiavome prie Liepkalnio, S.Pilinkus patikslina:
"Nė joks čia ne Liepkalnis. Čia – Laimio kalnas." Ir kaip įrodymą parodo ant kalno užritintą akmenį su kalno vardu ir "gimimo" data. Tiltas nuo 1982 iki 2000 m. O kas buvo tas Laimis – niekas nežino. "Kiek bandžiau domėtis, niekas nežino. Buvo kažkoks Laimis, bet kas jis toks, iš kur atsirado – dingo lyg be pėdsakų", – gūžčiojo pečiais vyras.
Kalno atsiradimo istorija buitiškesnė. "Tai kalnas, pastatytas iš šiukšlių", – pasakojo S.Pilinkus, rodydamas aukščiausią Vilniaus vietą, siekiančią 235,12 m. Vaikystėje su draugais jis mėgdavo čia ateiti rinkti archeologinių liekanų, polichromuotų koklių. "Lobių ieškodavome", – nusišypsojo ir pakėlė tarp tako dulkių besimėtantį akmenuką. "Čia – kaulas, labai gali būti, kad žmogaus", – apžiūrėjęs susimąstė. Juk jo profesija – dailėtyrininkas, medžiagas jis gerai pažįsta.
Pats Laimio kalnas gal ir neypatingas. Tačiau svarbiausia – nuo jo atsiveriantis vaizdas. Iš čia galima matyti Vilniaus oro uostą, kylančius ir besileidžiančius lėktuvus, o tolumoje dunkso miškai, priklausantys Baltarusijai.
"Mėgstu čia atsivesti svečius, ypač vakarais. Norintiems apžiūrėti Vilniaus senamiestį yra ir geresnių panoramų, tačiau naktį vaizdas čia neįtikimas, matyti lėktuvų kilimo takai. O jei dar ateini su ne lietuviais ir pasakai, kad nuo šito kalno matyti Baltarusija, jie būna visai apstulbę", – juokėsi dažnai gidu draugams tampantis vilnietis.
Skirtingų tradicijų raizgalynė
Kadangi esame netoli, šiek tiek pavažiuojame už miesto ribų ir įsukame į Nemėžį. Tikslas – senosios totorių kapinės ir šalia jų esanti mečetė, pastatyta 1909-aisiais. S.Pilinkus apgailestauja: jos išvaizda neišliko visai autentiška, į akis krinta plastikiniai langai, tačiau nieko nepadarysi – juk laikui bėgant viskas keičiasi.
Rotušės ceremonimeistras prisipažįsta, kad Nemėžyje jam įdomu ne tik kapinaitės ar architektūra – net žmonės, jų bruožai čia visai kitokie. Nemėžis didžiuojasi turėdamas nors ir nedidelę bet vieningą totorių bendruomenę.
Tačiau šįkart su jos nariais nesusitinkame. Praveriame senųjų kapinių vartus ir įžengiame apsižvalgyti. Kuklūs antkapiai su užrašais, jokių portretų, vainikų ar gėlių. Kapinės – kone kaip pieva, su įvairiaformiais akmenimis. "Pas mus sakytų, netvarka, niekas nesirūpina. Tačiau čia taip nėra. Pagal totorių tradicijas negalima kapų lankyti dažnai, nes taip drumsčiama mirusiųjų ramybė", – aiškino S.Pilinkus.
Kapines dailėtyrininkas mėgsta – jose įdomūs simboliai, antkapiai, pačių kapinaičių išdėstymas, ir pasivaikščioti po jas visai malonu. Ir Vilniuje jų tiek daug, kad mažai kas visas žino. Stačiatikių kapinės Dzūkų gatvėje ir sentikių kapinės Naujininkų gatvėje. Žirnių gatvėje – karaimų ir totorių kapinės su karaimų bendruomenės dvasinio vadovo Hadži Serajos Chan Šapšalo kapu. Visos jos – vos už kelių minučių kelio važiuojant automobiliu ir kiekvienose galima atrasti ką nors įdomaus istorijos mėgėjams.
Paslėptas cerkvių grožis
Lankydami kapines ir bažnyčias randame atsakymą ir į dar vieną S.Pilinkaus klausimą. Apvaizdos sentikių cerkvė prie sentikių kapinaičių, Naujininkų gatvėje, yra ta vienintelė bažnyčia Vilniuje, galinti didžiuotis paauksuotu kupolu.
Taip pat Naujininkuose, Lenkų gatvėje, įsikūrusi ir stačiatikių Šv. Aleksandro Nevskio cerkvė. Šiuo metu ji tvarkoma ir į vidų patekti negalima, tačiau apžiūrėti jos iš išorės niekas neuždraus. O šalia – dar vienas istorinis objektas, buvęs mergaičių kalėjimas. "Būdavo laikai, kai žmonės rinkdavosi pažiūrėti, ką jos išdarinėja prieš langus. O drausmei palaikyti, kadangi nebuvo tokių apsaugos sistemų kaip dabar, ant mūrinės tvoros viršaus pribarstydavo stiklo šukių, kad nekiltų noras pabėgti. Kažkiek jų likučių ir dabar yra", – pasakojo S.Pilinkus.
Kadangi jau pradėjome apžiūrėti rečiau lankomas bažnyčias, užsukame į Vilniaus Šv. Eufrosinijos Polockietės cerkvę Liepkalnio gatvėje. Durys prašalaičiams užvertos, tačiau pro šalį einantis tėvas Vladimiras mielai įleidžia vidun. Vaizdas užgniaužia kvapą. Įspūdinga bažnyčios puošyba, išpuoselėtos freskos ant sienų ir lubų, net nesitiki, kad tai čia pat, Lietuvoje. "Viduje aš pats nesu buvęs, neįtikimai gražu", – žavėjosi cerkvę apžiūrėdamas dailėtyrininkas ir atkreipė dėmesį, kad ši cerkvė – rotondinės formos, o tai Lietuvoje gana reta.
Žvėryne – keturiolika šaltinių
Laikas lekia nepastebimai ir sukruntame, kad reikia spėti pasidairyti ir po kitus Vilniaus rajonus. Viename seniausių sostinės rajonų, Žvėryne, tikrai yra ką pamatyti. "Ar žinote Žvėryno šaltinius? Ne? Taigi jų net keturiolika!" – nusistebėjo S.Pilinkus. Žvėrynas – jo gyvenamasis rajonas, kurį pažįsta kaip penkis pirštus ir, regis, apie kiekvieną pastatą, augalą ar žmogų turi ką papasakoti. Nors pats tikina nuolat dar atrandantis ką nors nauja.
Pirmąjį šaltinį prieiname prie Žvėryno tilto. Atrodo lyg paprasčiausia bala. Tačiau reikia žinoti, ko ieškoti. S.Pilinkus parodo vidury šaltinio kylančius nedidelius vandens ratilus. Vadinasi, šaltinis, vanduo – geriamas. Paragaujame. Tikrai.
Prisipažįstu, tikėjausi kažko ne to, todėl nužygiavome parko taku palei upės vingį toliau. Kitas šaltinis labiau pateisino savo vardą. Stipria srove skaidrus vanduo nenuilstamai bėga nuo kalno, o priėjusi moteris į plastikinį butelį prisipila vandens ir išsineša namo. "Čia daug tokių žmonių, ypač vyresnio amžiaus. Kartais su keliais buteliais ateina. Puikus vanduo, o nieko nekainuoja. Tik aplinką sutvarkyti reiktų ir tuomet jie visai kitaip atrodytų", – gaivindamasis šaltinio vandeniu pasakojo kelionės gidas.
Sekdami šaltinių taku toliau prieiname dar vieną įdomybę – medžių ir krūmų tankmėje pasislėpusią grotą. Gausi augalija trukdo ne tik atrasti grotą, bet ir nuo jos grožėtis upės vaizdu, tačiau vieta vis tiek žavinga. Tai, kad ji nėra visai užmiršta, deja, liudija čia besivoliojančios šiukšlės.
Miesto riboženklis – tarp meldų
Neries pakrantės paslaptys tuo nesibaigia. Brendame per aukštą žolę, S.Pilinkus paeina į vieną pusę, grįžta, kol galiausiai pamato tai, ko dairosi. "Čia", – parodė jis į didžiulį akmenį ant upės kranto netoli Italijos ambasados. Prieiname arčiau. Ant akmens, nors ir nuversto, matyti aiškūs Gediminaičių stulpai. Spėjama, kad šis akmuo buvo vienas miesto riboženklių ir jo amžius siekia XIV a. Žinoma, kad XIX a. vidury už keleto kilometrų dešiniajame Neries aukštupio krante gulėjo dar vienas akmuo su tokiu ženklu.
Žvėryno bendruomenėje ne kartą diskutuota, kad su šiuo istoriniu akmeniu reikėtų elgtis pagarbiau ir bent jau sutvarkyti priėjimą prie jo ar perkelti jį truputėlį į kitą vietą, iš kurios jis buvo atridentas. "Jis buvo visai netoli, už keliolikos metrų, bet kažkas jį ištraukė. Vienu metu tam tikrų religijų žmonės iš jo buvo altorių pasidarę. Paskui romuviečiai buvo jį pastatę stulpais į viršų, kaip turi būti, bet kažkas nuvertė ir bandė žemėmis užversti. Mano ir draugų svajonė yra grąžinti jį į senąją vietą",– pasakojo S.Pilinkus ir prisipažino, kad tikslui įgyvendinti tiesiog pritrūksta laiko.
Diena baigiasi, ir spėjome apžiūrėti vos menką dalį S.Pilinkaus išvardytų Vilniaus įdomybių. Vienintelis Vilniaus serpantinas, parako saugykla, kurioje dabar – šikšnosparnių rezervuaras, tunelis Zuikių gatvėje, sostinės mylėtojas galėtų vardyti ir vardyti – kiekviename rajone apstu atradimų. Vilnius – niekada neišsenkanti tema, įsitikinęs jis. O norint apie miestą daug žinoti, tereikia vieno dalyko – jį mylėti. Tuomet ir atsiminti viską paprasta. Beje, visų savo mylimų vietų jis prisipažino nerodęs ir neketinantis to daryti. Juk brangiausia tai, kas asmeniška. Ir kiekvienas turi atrasti savą.