.png)
Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Vilniaus miesto širdyje - svajones pildanti plytelė
2011-10-08
Indrė Pepcevičiūtė
Iš lūpų į lūpas sklinda žinia apie stebuklingą plytelę miesto širdyje, vis daugiau žmonių stabteli ant jos sugalvoti noro su viltimi, kad jis išsipildys. Savo kūrinį aplanko ir pats jo autorius Gitenis Umbrasas. Tačiau nusėti miesto grindinio svajones pildančiomis plytelėmis jis neketina – „tiražas gali nupiginti idėją“.
Sukurti ką nors nepasveriamo
Prieš dvylika metų plytelę „Stebuklas“ Vilniaus arkikatedros šventoriuje įdėjęs menininkas aiškino norėjęs sukurti ką nors nepasveriamo kilogramais ar kubiniais metrais. „Tai buvo metas, kai po Dainuojančios revoliucijos Lietuvoje įsibėgėjo “prichvatizacija„. Lietuvą vogė kvadratiniais litais, vežė vagonais. Atrodė, kad pagal čekius superkamos ir sielos, ir istorija, ir dangus“, – ironiškai kalbėjo G.Umbrasas.
O danguje juk kaupiasi svajonės, viltys, maldos. Pasvarstęs jis nusprendė, kad tai gali būti humoras arba stebuklas. Taigi pagamino plytelę „Stebuklas“ ir jos galia šiandien tiki daugelis miestiečių bei sostinės svečių.
Pačiam menininkui Vilnius – savas, jaukus gimtasis miestas. Kaip jis pats sako, yra širdžiai artimų vietų, yra ryšys. „Kadaise akmenukus Neryje dėliojau, kad upėj bangos atsirastų, medžių drevėse miniatiūrines freskas tapiau, o dabar kartais eidamas pro Gedimino kalną apie jį pagalvoju kaip apie atramą, kur galiu atsiremti, pastovėti, pamąstyti“, – šiltai apie savo miestą pasakojo G.Umbrasas.
Neatkūrė, nes negražu
Pirmosios menininko plytelės nugulė tarp Katedros fasado ir varpinės laiptelių, prie Katedros šv. Kazimiero sienos ir prie Šv. Onos bažnyčios dar 1994 m. Dabar iš jų likusi tik pirmoji – Katedros aikštėje, kitos dvi išbuvo neilgai – keičiant grindinį buvo panaikintos, o siekiant jas vėl grąžinti iškilo pinigų klausimas ir galiausiai, matyt, išsiskyrė grožio supratimas. „Matydavau, kad ant plytelių palikta gėlyčių ir net pinigėlių. Norėjau jas grąžinti, naujai pagaminti. Žinoma, nebuvo apsieita ir be pinigų klausimo, bet kadangi žmogaus, atsakingo už visus darbus, nuomonė buvo kitokia, taip viskas ir liko. Siūliau atstatyti dėl grožio, o jam tai buvo negražu“, – pasakojo pašnekovas.
Menininkas nekuria dirbtinių paslapčių ir atvirai pasakoja, kad kad vietas „stebuklams“ pasirinko gana stichiškai. „Iš pradžių svarsčiau, ką daryti – “Stebuklą„ ar ką nors kita. Viena mintis buvo iš storo plieno gaminti geležines skrybėles ir prirakinti jas kaip taupykles. Kitaip tariant, norėjau “įdarbinti„ skrybėles vietoj elgetų. Juk iš dalies elgetos irgi parodo tas kertines miestų vietas. Taip svarstydamas tokias jas ir parinkau – Šventaragio slėnis, Katedros šventorius“, – pirmuosius sumanymus dėstė kūrėjas.
Tiktų Aušros vartai
Katedros aikštės plytelė 2010 m. buvo išvežta į parodą „Expo 2010“ Šanchajuje. Pusmetį Lietuvos paviljone išbuvusi plytelė sulaukė ypatingo dėmesio: kinai ir kiti lankytojai, menininko teigimu, net porą vagonų norų surašė. Parvežta į Lietuvą plytelė buvo perduota Vilniaus rotušei. Tai įvyko jau praėjusį rudenį, bet kol kas „Stebuklas“ ant Rotušės grindų nenutūpė. „Plytelė turėtų būti įmontuota pastato viduje, nes padengta trimis sluoksniais neperšaunamo stiklo ir geriausia įmontavus ją apšviesti šviesos diodais, kad matytųsi. Lauke šis stiklas nusitrina, tampa matinis ir nelabai matyti įrašas viduje“, – pasirinkimo motyvus aiškino G.Umbrasas.
Menininko įsitikinimu, daugelyje vietų atsirasti „Stebuklo“ plytelių negali ir to nereikia, nes „tiražas gali nupiginti idėją“. „Man pačiam būtų labai gražu, jei “Stebuklo„ plytelė atsirastų prie Aušros vartų arkos. Jei būtų mano valia, mieliau pasirinkčiau šią vietą nei Rotušę iš Šanchajaus parvežtai plytelei. Galbūt politikams stebuklo reikia mažiau nei paprastiems žmonėms, juolab jai iš tiesų reikia uždaros erdvės. Todėl nuspręsta šią plytelę padėti uždaroje patalpoje, Rotušėje“, – šyptelėjo G.Umbrasas.
Stebuklas – žmonių širdyse
Menininkas iki šiol mąsto apie tai, kaip stebuklas įvyksta. Jis pasakoja, kad, keičiant Katedros aikštės grindinį, pirmosios plytelės nuolaužas susirinko rašytojas Jeronimas Laucius ir iki šiol jas saugo.
„Svarsčiau, kiek čia gali veikti pats užrašas “Stebuklas„, kiek plytelė, o kiek pati vieta. Kaip palyginimas galėtų būti šunys ir katės: šuo prisiriša prie šeimininko, jam reikia, kad būtų kuris nors vienas konkretus, katė – prie vietos. Taigi plytelės traukos objektu galėtų būti ir ji pati, ir vieta, kur ji yra“, – pats paklausė ir tarsi pats atsakė, čia pat garsiai nusprendė, kad vis dėlto didesnį stebuklą sukuria vieta.
„Bet visų svarbiausia, kad žmogus svajotų, melstųsi, kad pamąstytų, kas jam aktualu. O stebuklas yra žmonių širdyse: skaudančioje ar linksmoje, bet širdyje. Stebuklas nebūtinai turi įvykti pažymėtoje vietoje, tai gali nutikti bet kur. Svarbiausia, kad žmonės džiaugtųsi, o kaip viskas įvyksta ar neįvyksta, tai jau ne mano valia“, – kalbėjo plytelės autorius.
Išsipildęs noras – dovana man
Niekas tikriausiai nė nepastebėjo, kada žmonės pradėjo ant plytelės lipti, galvoti norus, apsisukti tris kartus – neva kitaip noras neišsipildys. G.Umbrasas pasakojo, kad ir pats didžiai nustebo kadaise ant jos išvydęs du paauglius, kurie vienas kitam aiškino, kad stovint ant plytelės reikia sugalvoti norą ir jis išsipildys. „Žmonių svajoti su šautuvu nepriversi. Visa tai savaime tapo reiškiniu, patys žmonės jį atrado, ir dabar jis jau tarptautinis“, – džiaugėsi pašnekovas.
Kaip buvusių prie Šv. Onos bažnyčios ar Šv. Kazimiero koplyčios, taip ir ant vienintelės šiuo metu Vilniuje, Katedros aikštėje, plytelės jos autorius matydavo padėtų gėlių. Įdomu, tai auka kam nors aukščiau ar padėka, galbūt net žmogui, kuris ją sukūrė.
Sau menininkas garbės niekad neprisiėmė, tik sakė: „Negaliu “prichvatizuoti„ išpildytų norų. Tik plytelę padariau. Visa kita daro malda.“
Pašnekovas teigė girdėjęs žmonių pasakojimų, kad jų norai tikrai išsipildė. „Būdavo, sutinki visiškai nepažįstamą žmogų ir išgirsti kokią istoriją apie tikrove tapusius lūkesčius. Tokie dalykai man tarsi dovana“, – sakė G.Umbrasas.