„Tikėjausi, kad jei rimtų socialinių temų fotografijų paroda įmanoma Vakarų šalyse, įmanoma ir Lietuvoje“, – teigė festivalio „Fotografijos ratas“ organizatorius Jonas Staselis. Deja, verslininkai nepanoro, kad jų įstaigų vitrinas puoštų „nepatogūs“ vaizdai.
Šiųmetės temos stipriausios
Dėl galimybės eksponuoti spaudos fotografijos festivalio „Fotografijos ratas“ parodas J.Staselis turėjo susitarti su įstaigų savininkais. Parodos sumanymas yra nuotraukas kabinti visiems matomoje vietoje – įstaigų vitrinose.
Jau penktus metus rengiamo festivalio autorius pasakojo, kad sunkiausia susitarti eksponuoti nuotraukas buvo šiemet, nes socialinės temos yra stipriausios. „Anksčiau fotografijų temos buvo kiek silpnesnės. Trečiais festivalio metais bendrovė “Nikon„ tapo viena festivalio rėmėjų ir įsteigė prizą nugalėtojui. Kai atsirado šis prizas, atsirado ir rimtų socialinių temų, rimta spaudos fotografija“, – sakė pašnekovas.
Žinia apie šį festivalį plačiai pasklidusi ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Prie to savo kelionėmis į užsienyje rengiamas parodas ir informacijos keitimusi prisidėjo ir patys organizatoriai.
„Ši paroda yra tarptautinė. Pirmais metais dalyvavo vos pora užsieniečių fotografų, dabar jų yra didžioji dalis. Istorijas nugalėtojas renka tarptautinis žiuri“, – teigė Lietuvos spaudos fotografų klubo prezidentas J.Staselis.
Jis išskyrė du šios parodos tikslus: pirmas jų – fotografinis, skirtas parodyti, kad istorijos gali būti pasakojamos vien nuotraukomis, be teksto. Kita dalis – informacinė: tai galimybė parodyti, kas vyksta pasaulyje, kokios temos aktualios. „Galiausiai supažindinti mūsų žmones ir parodyti jiems, kad spaudos fotografija yra daugiau žanras, fotografinės kalbos dalis, kad ji nėra tik tai, ką kasdien matome spaudoje“, – dėstė fotografas.
Išryškėjo žmonių baimė
Tik klausimas, kiek tai svarbu pačiai visuomenei. Pašnekovo samprotavimu, šioje situacijoje išryškėjo žmonių baimė matyti, įsileisti, taip pat bendruomeniškumo, kurio Lietuvoje labai nedaug, problema.
„Sutinku, kad kai kurios temos išties sunkios, kad ne visas nuotraukas galima kabinti viešoje erdvėje. Nesame fanatikai ir suprantame, kad tokių temų kaip tuberkuliozė, Vietnamo karo padariniai ar transseksualo istorija neeksponuosi vietose, kurios lengvai prieinamos vaikams. Jų ir neplanavome kabinti“, – kad ir organizatoriai yra socialiai atsakingi, tikino fotografas.
Jis pabrėžė, kad socialinės spaudos fotografijos temos nėra pramoginės, tai nėra gražus pasakojimas apie gamtą, puikų gyvenimą. Tad natūralu, kad kai kurios jų kelia nemalonių asociacijų.
„Pas mus tuberkuliozė galbūt nėra problema, duok Dieve. Bet tu nežinai, kada kas tavo kieme gali įvykti, ir užsimerkti prieš tai, kas vyksta pasaulyje, mano manymu, jei esame socialiai atsakingi, neturėtume“, – teigė J.Staselis.
Nori tik gerų emocijų
Pati festivalio idėja jam gimė važinėjant po Europą ir matant, kaip parodos eksponuojamos kitose šalyse. „Kilo mintis, kodėl negalime to padaryti čia. Tai yra rimta, atsakinga socialinė fotografija. Deja, pas mus teko susidurti su tuo, kad žmonės nori matyti tik tai, kas gražu, kas kelia gerų emocijų“, – sakė jis.
Kad ne pačių geriausių emocijų pas mus ir taip netrūksta, sutinka ir festivalio organizatoriai, bet, pasak jų, daugelis tų istorijų nėra kažkas nauja, ko nebūtume matę spaudoje, per televizorių. „Yra nuotraukų, kurios yra tik spaudoje, bet mes ir nesiūlėme jų rodyti viešai. Žvelgiant iš kitos pusės, tai yra galimybė susipažinti su pasaulinio lygio fotografų darbais. Ir man keistas žmonių požiūris, noras apsimesti, kad mūsų kieme niekas nevyksta“, – konstatavo pašnekovas.
Tačiau, jo teigimu, buvo ir tokių temų, kurios gal ir sukelia neigiamų emocijų, bet taip pat parodo ir kur kas daugiau dalykų. Viena jų – moters be kojų istorija. Tose fotografijose užfiksuotas jos gyvenimas: kaip ji, tapusi neįgali, nepasidavė, kabinosi į gyvenimą, augina vaikus, pati atlieka daug darbų.
„Į tokią istoriją reikėtų pažiūrėti plačiau, giliau. Juk ne kraują, lavonus, smurtą siūlome eksponuoti. Čia gyvenimiška istorija, žmogaus stiprybė žvelgti gyvenimui į akis, ir ji puikiai su tuo susitvarko“, – apie vieną fotografijų istorijų, kurios nepriėmė nė viena įstaiga, kalbėjo pašnekovas.
Paroda mieste – ratu
Festivalio mintis ir pavadinimas „Fotografijos ratas“ reiškia ir tai, kad paroda mieste visais metais eksponuojama ratu. Jos pradžia – centrinis knygynas, ir ta parodų kelionė tęsiasi Gedimino prospektu iki Katedros aikštės, tada Pilies gatve iki Rotušės, paskui Vokiečių ir Vilniaus gatvėmis iki pradinio taško. Vadinamasis ratas nėra apvalus, bet mintis, pasak J.Staselio, – kad žmogus, pradėjęs eiti, apeina visą ratą ir apžiūri visas parodas.
Tradiciškai festivaliui atrenkama 21 paroda. Tačiau šiemet eksponuoti išeis tik apie 12 ar 13 istorijų, nes tik tiek erdvės joms atsirado.
Čia ir prasideda sunkioji dalis – rasti tinkamas vietas ir susitarti su patalpų savininkais, kad jų vitrinose būtų galima pakabinti parodą.
„Tam reikalingos didelės vitrinos ir kad jos būtų gatvės pusėje“, – kriterijus vardijo pašnekovas.
Šiemet pradėjus eiti tuo ratu ir ieškoti tikrai tinkamų vietų, ne tiek daug jų ir lieka. Komercine veikla užsiimančias įstaigas jie atmetė iškart, nes jų vitrinose kabo daug jų pačių reklamų, kurių, festivalio organizatorių manymu, savininkai tikrai nenuimtų.
Kita priežastis, dėl ko neišeina tinkamose vietose pakabinti fotografijų, – to nenorintys patalpų savininkai.
„Argumentai įvairūs: vieniems tiesiog neįdomu, jie nenori sukti dėl to sau galvos ir iškart sako “ne„, praėjusiais metais girdėjome teiginių, kad fotografijos užstos ir nesimatys, kas parduotuvėje. Yra tekę sulaukti ir klausimo, kiek už tai mokėsime. Patys nieko iš to neuždirbame ir vos surenkame lėšų, kad visa tai suorganizuotume“, – apie žmonių abejingumą prisidėti prie miestui skirto renginio pasakojo J.Staselis.
Vilniaus istorija – populiariausia
Šiais metais parodas priimti sutiko viešbutis „Novotel“, įmonė „Fotoservisas“ Gedimino prospekte, Lietuvos paštas, banko „Swedbank“ filialas Pilies gatvėje, Vokiečių gatvėje esantis paštas ir Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas, Muzikos ir teatro muziejus, Vilniaus turizmo informacijos centras (TIC), salotų baras „Guru“, esantys Vilniaus gatvėje, taip pat centrinis knygynas. Čia parodą leista eksponuoti patalpoje, kurioje anksčiau buvo įsikūrusi kavinė „Double coffee“.
Tiesa, nė viena tų įstaigų nenorėjo eksponuoti tokių temų kaip moters be kojų istorija ar „Egzaminai indiškų imtynių Kushti mokykloje“, nors tose nuotraukose nėra muštynių ar kitų negalimų viešai rodyti scenų.
„Buvo prašoma, kad žiaurių nuotraukų nebūtų. Minėtų sunkesniųjų temų nesirinko niekas, o iš pasirinktų buvo nuotraukų, kurias prašė išimti. Pavyzdžiui, kurioje žmogus rodo vidurinį pirštą arba iš nugaros nufotografuotas į vandenį šokantis nuogas vyras“, – apie nelengvą nuotraukų atranką pasakojo J.Staselis.
Tačiau jis teigė suprantantis, kad tokioms fotografijoms rodyti bankas (temas, kuriose buvo tokių nuotraukų, pasirinko „Swedbank“) gal ir nėra tinkamiausia vieta.
Buvo tokių, kurie, pasak organizatorių, per daug nesidomėjo, kas bus eksponuojama, tiesiog iškart sutiko. „Tokiais atvejais ir patys supratome, kad turime atrinkti ką nors lengvesnio, gražesnio, nes, jei pakištume kiaulę, kitais metais, o gal net ir šiais fotografijos tose vietose nekabėtų, jas nuimtų patys patalpų savininkai“, – supratingumo neslėpė fotografas.
Populiariausia tarp savininkų tapo Sauliaus Žiūros fotografijų apie Vilnių istorija „Vilniaus žingsniai“. „Jos norėjo daugelis, nes tai savas miestas, malonūs vaizdai. Kaip tik šios istorijos norėjo TIC“, – apie geidžiamiausias nuotraukas pasakojo J.Staselis.
Iškabins šią savaitę
Visos istorijos šiųmetėje parodoje neatsidurs. Jei būtų atsiradę vietos Šiuolaikinio meno centre (bet jis jau išnuomojo plotą kitiems) ar ant Rotušės (kaip jau yra buvę, bet dabar vyksta remonto darbai), būtų buvę galima jas sutalpinti.
Parodos sutartose vietose turėjo atsirasti jau praėjusią savaitę – kiekvienais metais jos iškabinamos prieš fotografijos savaitgalį, kai vyksta paskaitos, rodomi filmai. Praėjęs kaip tik toks ir buvo. „Turėjome rasti tiek vietų, kad pakabintume bent du trečdalius istorijų, kitaip kam išvis jas eksponuoti. To praėjusią savaitę dar nebuvo pavykę padaryti, todėl teko sustabdyti šį procesą“, – apie trukdžius pasakojo organizatorius ir pridūrė, kad šią savaitę parodos turėtų būti sukabintos.
Ieškos naujų vietų?
Girdint, kad tenka susidurti su tokiais sunkumais, natūraliai kyla klausimas – kodėl pasirenkamos būtent tokios erdvės? „Klausimas konceptualus ir filosofinis. Manau, po šių metų teks persvarstyti, kur eksponuoti parodas. Iš pradžių tikėjausi, kad jei tai įmanoma Vakarų šalyse, įmanoma ir Lietuvoje. Bet, atrodo, esame labai visko bijantys“, – savo nuomonę dėstė J.Staselis.
Jis neatmetė galimybės, kad patalpų savininkai galvoja galbūt ne tik apie save, bet ir visuomenę, kuri tai matys. „Nesinori kaltinti tų žmonių, vadinti negerais, kad neleidžia. Galbūt jie pamąsto ir apie kitus, o gal tai susiję su baime parodyti kitiems savo bėdas ir kartu nenoru matyti kitų. Kitose šalyse tai priimtina, pas mus – atmetimo reakcija“, – pečiais gūžčiojo pašnekovas.
Kad ir kaip būtų, jis pasidžiaugė, kad tai yra išties geros pasaulinės fotografijos parodos. Kad jos tokios, pasak pašnekovo, įrodo žmonių reakcija. „Jos tuos žmones sustabdo. Vadinasi, ši istorija yra gera. Tik keista, kad kai fotografijos tampa rimtesnės, jų niekas nebenori matyti“, – šiek tiek pasaldinto kartėlio neslėpė J.Staselis.
Naujausi komentarai