Miestas

Mažosios sostinės religinės bendruomenės turtais lygintis negali su katalikų bažnyčia. Lašas valstybės paramos ir tikinčiųjų aukos – ne kažin kas, tačiau savo šventoves gražinti stengiasi ir jos. Tiesa, ne visoms sekasi vienodai gerai.

Padeda geri orai

Užsitęsęs ruduo palankus statybininkams. Todėl darbai prie Vilniaus sentikių Apvaizdos cerkvės verda nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro kasdien, išskyrus sekmadienį. 12 tūkst. sostinės tikinčiųjų vienijančios bendruomenės dvasinis tėvas Grigorijus Bojarovas džiaugiasi – nors tikinčiųjų nėra daug ir valstybė nelabai remia, darbai juda pirmyn.

"Visai sentikių bažnyčiai valstybė per metus skiria 23 tūkst. litų. Ar tai daug? Lyg ir nemažai, bet kai žinai, jog visi šie pinigai skiriami 50-iai maldos namų visoje Lietuvoje, o daugelis iš jų apgailėtinos būklės, tuomet supranti, kad tai – beveik nieko, lašas jūroje. Bet mes džiaugiamės, kad esame pripažinti tradicine religine bendruomene ir valstybė ne tik netrukdo, tačiau netgi padeda mums", – kalbėjo dvasininkas.

Sostinės stačiatikių bendruomenė laikoma viena turtingiausių Lietuvoje, tad ir tvarkosi bene geriausiai. Kol sentikių šventovės provincijoje griūva, Vilniuje viskas priešingai. Per pastaruosius metus sostinės sentikiai ne tik suremontavo cerkvę, bet ir sutvarkė kapinių takelius, atnaujino laidojimo salę ir krikštyklą.

"Dabar pagrindinis mūsų darbas – sutvarkyti kanalizaciją ir, kad ir kaip būtų banalu, įrengti tualetus. Sovietmečiu valdžios nurodymu tualetai buvo įrengti už altoriaus. Tai mažų mažiausiai nusikaltimas Dievui. Dabar taisome šią siaubingą klaidą. Beje, komunikacijų tiesimu pasirūpino Vilniaus savivaldybė, tad sakyti, kad negauname pagalbos, tikrai negalime", – pabrėžė pašnekovas.

Įkūrė senelių namus

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis taip pat džiaugiasi, kad sovietmečiu suniokota bažnyčia per 20 nepriklausomybės metų pasikeitė neatpažįstamai. Kai religinė bendruomenė perėmė patalpas, viskas čia dar buvo išgriauta, pastatas padalytas į du aukštus. Viename jų buvo įkurta sporto salė, o visai netoli vietos, kur buvo altorius, kabėjo krepšinio lankas. Šiuo metu pavyko atkurti Vokiečių gatvėje esančios šventovės vidaus apdailą.

"Svarbiausia, kad prieš porą metų pagaliau pastatėme gerus vargonus iš Vokietijos. Kadangi mūsų šventovėje svarbi liturgijos dalis yra giedojimas, vargonai – vienas svarbesnių objektų bažnyčioje. Negalime skųstis ir valstybės pagalbos trūkumu. Nors 54 parapijoms skirta tik 21 tūkst. litų, vis vien tai geriau nei nieko", – džiugiai pasakojo vyskupas.

Nemažai paramos remonto darbams bažnyčia gauna iš užsienio. Iš bažnyčiai priklausančių patalpų nuomos gauti pinigai kaupiami pastatams renovuoti. "Kai šventovė yra kultūros paveldo objektas, valstybės skirtų pinigų gali pakakti nebent porai langų pakeisti. Tada tikinčiųjų parama tiesiog gyvybiškai svarbi", – patikino M.Sabutis.

Sostinės evangelikų liuteronų bendruomenė, pasak pašnekovo, nedidelė – apie 1200 žmonių. Tačiau labai aktyvi ir bendraujanti, todėl bažnyčia, be maldos namų, pasistatė parapijos salę, taip pat įkūrė senelių namus.

Stačiatikiai darbų nestabdo

"Na, žinote, tokie laikai atėjo, kad visiems nelengva. Nevyksta tie darbai taip greitai, kaip norėtųsi, bet po truputį su Dievo ir žmonių pakalba judame į priekį", – dienraščiui teigė Vilniaus stačiatikių vyskupijos kancleris dvasininkas Jevgenijus Rudenko.

Iš 11-os religinių mažumų bendruomenėms sostinėje priklausančių šventovių net 8 yra valdomos Lietuvos stačiatikių cerkvės. Visos jos, pasak dvasininko, yra neblogos būklės, visose įrengtos šildomosios grindys. Cerkvės nuosekliai remontuojamos visus 20 metų.

"Šildymas daugumoje cerkvių buvo įrengtas jau jas statant, XX a. pradžioje, ir iki šiol puikiai veikia. Bene ilgiausiai buvo tvarkoma cerkvė J.Basanavičiaus gatvėje – daugiau kaip 10 metų. Būtų daug pinigų, gal per vieną kartą pavyktų viską padaryti, bet finanasų nuolat trūksta ir tie darbai vyko ilgai", – dėstė J.Rudenko.

Tvarkosi Lenkų gatvėj

2008 m. buvo suremontuota Znamenskajos cerkvė netoli Seimo rūmų. Tvarkinga ir Piatnickajos cerkvė Didžiojoje gatvėje. Prieš dešimtmetį tvarkyta ir dažyta Šv. Arkangelo Mykolo cerkvė Kalvarijų gatvėje.

Šiuo metu stačiatikiai aktyviai remontuoja Šv. Aleksandro Neviškio cerkvę Naujininkuose, Lenkų gatvėje. Sovietmečiu joje buvo įkurta kolonija, tačiau dabar šventovė vėl atveria duris tikintiesiems. "Ačiū Dievui, valstybė duoda, nors bažnyčia ir yra atskirta nuo valstybės", – patikino J.Rudenko.

Vietos neranda musulmonai

Bene sunkiausiai iš religinių bendruomenių sostinėje sekasi musulmonams. Pastarųjų bendruomenė kasmet vis labiau plečiasi – islamą ima išpažinti ne tik totoriai, bet ir vienas kitas mūsų tautietis. Dažniausiai tai būna už musulmonų ištekėjusios merginos.

Vilniaus musulmonų sunitų religinės bendruomenės pirmininko Aleksandro Begansko skaičiavimais, šiuo metu sostinėje yra apie 1500 islamo išpažinėjų, tačiau apeigoms atlikti reikalingo šventovės pastato nėra.

"Pas mus įrengtas kambarys V.Vivulskio gatvėje, bet jame netelpa visi norintys. Meldžiasi ir totoriai, ir lietuviai, ir svečiai iš Azerbaidžano, Kazachstano. Per šventes ateina vyrų, o moterims, kad ir kaip norėtumėme, vietos nebelieka. Norėtumėme mečetės, kurioje tilptų bent 300–400 žmonių", – dėstė pašnekovas.

Iki Antrojo pasaulinio karo totoriai turėjo savo mečetę miesto centre, greta Lukiškių aikštės. Ten pat buvo ir musulmonų kapinės. Dabar savivaldybė pasiūlė musulmonams savo šventovę statydintis Vilniaus rajone esančio Nemėžio miestelio pašonėje.

"Aš suprantu, kad mums siūlomas sklypas mieste, tačiau prie pat Nemėžio. O Nemėžyje jau yra mečetė. Tai išeitų, kad dvi mečetės būtų viena šalia kitos. Mes juk prašome tik duoti mums sklypą, juk visos religinės bendruomenės atgauna savo turtą. O jau maldos namus mes statysime patys, tikintieji aukos, ir statysime", – apibendrino A.Beganskas.

Vilniaus choralinė sinagoga

Vilniaus choralinė sinagoga šiandien taip pat atsinaujinusi. Tai vienintelė šventovė, išlikusi iš 105 Vilniaus sinagogų ir judėjų maldos namų. Tvarkyta po Antrojo pasaulinio karo. Atgavus nepriklausomybę sinagoga vėl buvo remontuojama. Paskutinis remontas atliktas maždaug prieš dešimtmetį. Tai skelbia ir informacinė lentelė ant jos sienos.

Daugiau apie šventykloje atliktus remontus sužinoti nepavyko, nors aišku, kad mauritaniškuoju stiliumi pastatyta šventovė reikalavo ypač kruopštaus architektų darbo.

Unikalu tai, kad žydų šventovės pastatas naudojamas ne tik kaip maldos namai. Sinagoga iki šiol vadinama Choraline, nes joje atliekamas apeigas lydi choro giedojimas. Pastaruoju metu sinagogoje vis dažniau lankosi žymūs pasaulio kantoriai, tarp jų – didysis dabarties kantorius Jozefas Malovanis, kuriam suteiktas Vilniaus choralinės sinagogos garbės kantoriaus vardas.