.png)
Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Metų vertėja R.Drazdauskienė: lietuvių kalba per daug reguliuojama
2011-02-21
Jūratė Žuolytė
Metų vertėjo titulą pelniusi Rasa Drazdauskienė griežta: vertėjas privalo būti labai išsilavinęs ir įtarus žmogus. Kitu atveju savo darbo atlikti gerai tiesiog neįmanoma.
Kaip atsitiko, kad jūs, baigusi klinikinės psichologijos mokslus bei studijavusi radijo žurnalistiką, tapote vertėja?
Nors buvau pasirinkusi psichologiją, kažkuriuo metu pradėjau sunkiai save joje matyti. Maždaug 1990 m. buvo pradėtas leisti žurnalas "Naujasis židinys-Aidai", kurį įkūrė mano draugai. Jiems reikėjo bendradarbių, keletą kartų išverčiau po gabaliuką. Paskui pati susiradau knygą, kurią norėjau išversti. Pradėjau vis mažiau dėmesio skirti psichologijai, daugiau vertimui ir taip natūraliai palengva perėjau.
Kur įgijote šiai profesijai būtinų puikių kalbos žinių, gal teko gyventi užsienyje?
Teko, bet išvažiavau jau mokėdama anglų kalbą. Kai studijavau psichologiją, buvo sustiprintas anglų kalbos kursas. Dėstytoja buvo tikras žvėris, ypač pirmaisiais metais (juokiasi). Taip dažnai būna su gerais dėstytojais. Dabar labai smagu, kai ją susitinku, ir pasišnekame, ką šiuo metu verčiu.
Kas svarbiau geram vertėjui: sugebėti valdyti gimtąją kalbą, ar nepriekaištingai mokėti tą, iš kurios verčia?
Abi kalbas mokėti vertėjui yra būtina, tai net nesvarstoma. Tačiau yra dar šis tas, ko vertėjui tikrai reikia – jis turi būti nepaprastai išsilavinęs žmogus. Čia ne pagyra, o profesinė būtinybė. Vertėjas turi būti labai įtarus. Kartais, kai skaitai tekstą užsienio kalba, kažkurioje vietoje pastebi užuominas į realiai egzistuojančius daiktus. Arba randi citatą, bet ne visą, o tik užsimintą vienu žodžiu ar perpasakotą. Tuomet būtinai turi atsekti, kodėl taip pasakyta, nes gali keistis visa teksto prasmė. Visokių kvailų klaidų dažnai atsiranda dėl paprasčiausio bendrųjų žinių trūkumo.
Psichologija liko visai užmarštyje? Galbūt verčiate su ja susijusius tekstus?
Keletą tekstų versti teko, bet nedaug. Pabandžiau ir nustojau. Man įdomiau versti, pavyzdžiui, teologinius tekstus. Ne naujojo amžiaus, bet katalikiškus dvasinius skaitinius. Jų tikrai yra labai gerų.
Tačiau didžiajai daliai žmonių esate geriausiai žinoma kaip knygos "Bridžitos Džouns dienoraštis" vertėja.
Taip, šitos sėkmės man pačiai iki šiol nepavyko nurungti. Atsimenu, nusipirkau ją anglišką, išvažiavau atostogauti, skaičiau ir kvatojausi. Grįžusi nunešiau į leidyklą – tuomet tokių knygų pas mus dar beveik nebuvo. Man labai patinka knygos, kurias skaitydamas juokiesi.
Ar tokia praktika, kai vertėjas ieško leidyklos, o ne atvirkščiai, pas mus įprasta?
Būna ir taip, ir taip. Dabar dažniau leidyklos ieško vertėjų tiesiog dėl to, kad jos turi geresnį priėjimą prie autorių, gauna užsienio kalba parašytus tekstus elektroniniu būdu dar tada, kai jie net nebūna išleisti. Vertėjai patys kartais atsimena užmirštą klasiką arba randa ką nors keliaudami.
Tačiau kai verčiau "Bridžitos Džouns dienoraštį", elektroninis bendravimas dar nebuvo toks populiarus, todėl vertėjai, būdami užsienyje, dažnai tiesiog užeidavo į vietos knygynus ir, jei rasdavo ką įdomaus, siūlydavo leidykloms Lietuvoje.
Tarp verčiančių iš anglų kalbos turbūt milžiniška konkurencija?
Viena vertus, taip. Tačiau, kita vertus, žmonių, kurie gali atitikti leidyklos sąlygas, nelabai daug. Turiu omenyje ne tik kokybę, nors tai, žinoma, labai svarbu, bet ir tai, kad tik nedaugelis dirba vien vertėjais, neturėdami kito darbo. Norinčių skirti visą savo laiką tik vertimams nedaug – vis dėlto uždarbis čia nėra stebuklingas. Todėl, jei leidyklai reikia, kad knyga būtų išversta per pusmetį, žmogus, dirbantis tik vakarais, paprasčiausiai nespės.
Jums pačiai vertimas yra vienintelis užsiėmimas?
Ne visai. Jų yra daugybė, bet jie visi išaugę iš to pagrindinio. Apie dešimt metų rašydavau knygų recenzijas. Dabar daug įvairių dalykų veikiame Vertėjų sąjungoje, vedame kursus pradedantiems vertėjams. Penktus ar šeštus metus prisidedu prie Metų knygos rinkimų organizavimo – kalbinu rašytojus, stengiamės pristatyti juos visuomenei.
Turbūt iš arti pažinti rašytojus labai įdomu?
Kai sukiojiesi toje pačioje aplinkoje, šiaip ar taip, dažnai juos pažįsti. Atsimenu, kai tuos pokalbius reikėjo rengti pirmą kartą, taip tirtėjau, kad buvo baisu. Juk tai – Jurga Ivanauskaitė, Gintaras Beresnevičius, Kęstutis Navakas. Dabar su kiekvienais metais bendrauti su rašytojais tampa vis lengviau.
Nekyla minčių pačiai ką nors parašyti?
Ne. Žmonės jaučia, gali jie tai daryti ar ne. Man visiškai pakanka vertimų, o jei ko nors pritrūksta, pakankamai linksminuosi rašydama recenzijas ar apžvalgas. Tiesiog įsivaizduoju, kad tokios knygos, kokią norėčiau skaityti, aš neparašysiu. Man labai svarbu siužetas, o aš nemoku jo susukti. O kokius nors pastebėjimus ar pašmaikštavimus galiu sudėti ir kitur.
Dažnai tenka girdėti kritikos, kad Lietuvoje vertimų kokybė gana prasta. Kaip tai vertinate?
Yra tam tikrų leidinių grupių, kuriuos skaitydama matau ne tiek prastą vertimo kokybę, bet prastą lietuvių kalbą, kurios aš nebeatpažįstu. Versti nereiškia tiesiog suguldyti paraidžiui. Kartais reikia visai kitais žodžiais pasakyti, kad išreikštum tą patį, kaip autorius. O būna, atrodo, viskas teisinga, bet žinai, kad kasdienėje kalboje taip niekas nesakytų. Man baisu, kad dažnai taip verčiamos labai populiarios knygos, ir susidaro įspūdis, kad žmonės gali pamiršti, koks gali būti didelis malonumas skaityti gerą tekstą.
O kaip reaguojate į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ribojimus?
Jau kurį laiką esu pasiekusi tokį pasipūtimo lygį, kai redaktoriams sakau, kad jei matote kokią nors didžiąją kalbos klaidą – sakykite, o visa kita yra mano reikalas. Aš atsakau už šitą tekstą. Kaip autorius atsakė už originalų tekstą, taip aš atsakau už vertimą.
Tai – plati tema, bet, manau, kad lietuvių kalba truputį per daug reguliuojama, ir turiu tokį įtarimą, kad gana dažnai redaktoriai ar stilistai truputį per daug prisidengia šituo baubu ir vėzdu. Juk lietuviškai pasakyti galima įvairiai.
Neseniai kalbėjome su poetu ir vertėju Antanu Gailiumi, kad tas baisiųjų kalbos klaidų sąrašas yra tam tikro laikotarpio, tam tikros klasės žmonių vartojami žodžiai. Aš gyvenime nesakysiu "prijuostė", aš užaugau su "žiurstu", ir man taip gražu. Žmogaus asmenybės dalis yra ir jo susikurtas žodynas.
Sovietiniais laikais viena iš didžiausių problemų buvo, kai lietuviškuose tekstuose jokiu būdu negalėdavo būti keiksmažodžių. O kaip išversti, jei, pavyzdžiui, Ernesto Hemingway "Kam skambina varpai" ar Jacko Kerouaco "Kelyje" jų pilna? Bet jei vertėjams pavyko padaryti taip, kad neatrodo, lyg ko nors trūktų, vadinasi, viskas gerai.
Dabar su keiksmažodžiais yra kitaip. Angliškose, rusiškose knygose jų yra labai daug. Bet dabar yra tendencija kiekvieną anglišką keturių raidžių keiksmažodį versti pažodžiui. Tai netikslu – anglų kalboje jie nėra tokie stiprūs, kokie jie pasidaro, kai išverti į lietuvių kalbą. Tekstą reikia versti, o ne tiesiog perdėlioti.
R.Drazdauskienei 2010 m. Vertėjo krėslas skirtas už Evelyno Waugh romanų "Vargingi kūnai" ir "Sugrįžimas į Braidshedą" vertimą iš anglų kalbos. Vertėja apdovanota už "kalbos išradingumą, šmaikštumą ir pagarbą originalui".