
Vamzdžio buvimo įsiutinti piliečiai parduotuvėse šluoja iš lentynų viską iš eilės nežiūrėdami, reikia ar nereikia. Perka tol, kol akyse arba piniginėse prašviesėja. Hertos Matulionytės-Burbienės pieš.
Jei turėčiau sukaupęs atliekamų lėšų verslo liudijimui susiveikti arba jei koks bankas susimiltų duoti paskolą su žmoniškais procentais, iškart Vilniaus centre, krantinėje prie Neries tarp Mindaugo ir Žaliojo tiltų, atidaryčiau kilnojamąjį parapsichologijos punktą. Pacientus viliočiau ryškiaspalve iškaba, ant kurios būtų parašyta: “Bylokite atvirai, ką jūs manote apie naująjį surūdijusį vamzdį, ir mes pasakysime, kokios psichoekonominės fobijos jus kamuoja.”
Pažvelgus į interneto komentarus po straipsneliais, kuriuose buvo iškilmingai paskelbta, kad Vilnių papuošė vamzdis, nekyla abejonių, jog pacientų ir interesantų nepritrūktų. Nes vamzdis vienus piliečius sukrėtė, kitus – pribloškė, trečius – sujaudino. Dar kiti – nors tokių mažuma – iš džiaugsmo trina rankas, nes bus apie ką rašyti ir smagintis, stebint paklaikusių miestelėnų reakcijas.
Silpnesnių nervų provokacijoms neatsparius vilniečius galima užjausti – seniau konceptualusis menas būdavo saugiai slepiamas nuo praeivių už Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) sienų, o dabar staiga – “Vilniaus – Europos kultūros sostinės” (VEKS) proga nukrito lyg iš dangaus kaip kelių tonų svorio provokacija.




