Prasukame laikrodžius dvi su puse valandos į priekį ir sveikinamės su Malaizija.
Vos įkėlus koją į šią šalį, mus pasitiko švara, šiluma ir daug labiau kandančios kainos nei Indijoje.

Jo… Malaizija – šalis egzotika. Pasakiškai žavinga, tvarkinga ir graži graži graži… net ir bėgiojančios Penango salos pakrantėje žiurkės atrodė tvarkingos ir nekeliančios pasišlykštėjimo net Godai.
Atvykus čia iš Indijos iš kart pajunti, jog esi daug labiau ekonomiškai išsivysčiusioje šalyje ir tai tiesa - Malaizija yra viena iš geriausiai ekonomiškai išsivysčiusių šalių pietryčių Azijoje, todėl kainos čia nėra pačios žemiausios. Jau nekalbu apie alų… po atokvėpio Indijoje mes ir vėl musulmoniškame krašte ir vėl tie Alah Ahbar iš minaretų, ir vėl krūva moteriškių paslėpusių plaukus po skara. Vis dėlto, sakyčiau, kad čia laisviau nei Irane ir net Turkijos rytuose.

Pravaikštinėję dieną Penange susigrūdom į autobusą ir patraukėm į Malaizijos rytus. Vidurnaktį sustojome pavakarieniaut, sukirtom perpus su Juozu skaniai (labai skaniai) keptą vištaitę ir buvome persodinti į kitą autobusą. Tiesa, autobusai identiški ir neaišku, kodėl mus perkraustė iš vieno į kitą. Aš pats susimaišęs įsirioglinau į svetimą autobusą ir ramiai įsitaisiau savo vietoje neva šalia miegančios Godos. Tik po poros sekundžių, kai į mane atsisuko ir nužiūrėjo juodos akys, žybsinčios iš po juodos čadros, supratau, kad nepataikiau. Šoviau lauk kaip kulka…
Žodžiu, perlipome į kitą autobusą ir apie 3 ar 4 val. ryto pasiekėme rytinę pakrantę. Palaukę iki aušros buvome įsodinti į nedidelį laivelį, kuris mus nuplugdė į Perhentian salas. Tiksliau į vieną iš dviejų salų… į mažąją.
Per porą valandėlių išsirinkome mums labiausiai tinkantį namuką, įsikūrėme ir į paplūdimį…
Taip prabėgo didžioji dalis dienų, kurias ten praleidome. Tiesa, viena naktį teko švęst olandų pergalę prieš Braziliją berods, tai baigėsi vakarėlis gal kokią 8 val. ryto.

Dar vieną dieną paskyrėme „snurkelinimui“. Susėdom į valtelę ir išplaukėm. Pirmiausia mus išleido pasigrožėti koralų rifais, nerealu. Tada nuvežė į „shark point“ kur neva turėjome išvysti ryklius. Nelabai patikėjom, kad tokius gyvius išvysim, bes sušokom į vandenį pamėgint laimę. Plūdūriavom plūduriavom ir nusiplūduriavom, kol prieš akis iš tiesų išdygo ryklys. To ir užteko. Iš Godos triūbelės pasigirdo kažkas panašaus į klyksmą, o aš čiupęs ją už rankos kone pradėjau vaikščiot vandeniu kaip mūsų Išganytojas. Nebuvo labai smagu. Nors tas ryklys nedidelis ir gal net draugiškai nusiteikęs, bet susitikimą su juo tuo ir baigėme.

Susiropštėm į valtį ir nuplaukėm ieškot vietinių vėžlių. Plaukiojom plaukiojom (sėdėdami valtyje) kol pamatysim kokį vėžlį. Galiausiai vieną išvydom besikaitinantį pačiam vandens paviršiuje, tik iššokt iš valties nelabai spėjom, nes už mano nugaros sėdinti labai „nekūda“ norvegė pūkštelėjo kaip bomba į vandenį pirma ir tiesiai ant nabago vėžlio. Kaip nėrė jis į gilumą išsigandęs, tai tiek mes jį ir tematėm. Tiesa, vėliau dar sutikom kelis vėžlius, kuriuos kone pavyko paliest.
Taigi, puikiai praleidę dieną puikiai leidome ir kitas. Galiausiai mūsų poilsiavimas saloje baigėsi ir iškeliavome į Malaizijos sostinę.

Kvala Lumpūras – šiuolaikiškas, tvarkingas ir simpatiškas miestas. Jei kas priverstų rinktis gyvent vienoje iš aplankytų sostinių ar didžiųjų miestų, dar gerokai pasukčiau galvą kur: Stambule ar Kuala Lumpure. Labai jau jaukus ir kompaktiškas jis man pasirodė.
Ir koks Kuala Lumpūras, jei neužsiropši į Petrono bokštus!? Kaip tarėm – taip ir padarėm. Tik sistema ten keista. Per dieną į bokštus įleidžia tik apie pusantro tūkstančio turistų ir gauti leidimą gali tik atsidūręs eilės priekyje, o ji kas ryt nusidriekia gerokai. Taigi, vieną naktį nemiegojom, prapliurpėm su keliautoju iš Vokietijos ir apie 4 ryto išsiruošėm prie Petrono bokštų. Atvykom apie pusę penkių ir tikrai nebuvome pirmieji. Pralaukėme iki 8 ryto ir valio!!!… leidimus gavom! (Beje, jie nemokami). Taigi, nemiegoję, bet laimingi pasikėlėme į viršų ir apžiūrėjome Kuala Lumpūrą iš aukštai aukštai. Vargu ar koks žvirblis ar kitas smulkesnis paukštukas tiek pakiltų?

(Malaizijos sostinė iš viršaus)

Šiaip, buvo smagu ir sakyčiau verta nemiegot.
Nulipę nuvažiavome į parką ir numigom pietų pokaitį, o vakare išvykom į Tailandą.

Bendrai, Malaizija – labai graži šalis. Jei nebūtų to musulmonizmo – būtų dar gražesnė J Ji gan tikrai neblogai pasiruošusi priimti turistus, gerokai labiau viską susitvarkiusi nei tas pats Tailandas (jau neminint Indijos), bet tuo pat metu čia matėme ir daugiausiai laukinių gyvūnų: beždžiones, varanus, žalią gyvatę, vėžlius, ryklį, žiurkes, daugybę įvairaus dydžio driežų, žuvų ir t.t. ir jį mažiausiai turistų nuniokota.
Kainos – nėra tokios žemos kaip Indijoje ar Tailande, bet galbūt vertos to, ką gauni, pamatai ir atrandi ar pajunti, o pajunti esantis rojui žemėje.

Giedrius

Indija 

Rikša - mažas triratis geltonas motorinis aparatas buvo pirmas mus pasitikęs Indijoje. Tiksliau ne viena rikša, o šimtai jų. Burzgia aplink kaip didžiulės bitės, lekia per geltoną ir raudoną, kaire kelio puse ir dešine, keliu ir kartais net šaligatviu. Ir pypina, pypina, pypina…  Ir tai joks „Tuk Tukas“, čia tokų nėra, čia valdo rikšos.
Nesibaigiantis eismas, tiesa, ne toks baisus, kokio tikėjomės ir tikrai ne itin prastesnis nei Irano. Gal pastarasis pilnesnis savos gamybos automobilių, tuo tarpu čia, Indijojos keliuose, dominuoja geltona spalva žybsinčios rikšos, taxi, „gazikus“ primenantys tik daug didesni autobusai, keletas aplankstytų „Mazda Maruti“ (pasižiūrėt kaip rašosi) ir pavieniai kitų modelių automobiliai, iš kurių daugiausia įvairaus sudėjimo ir amžiaus džipų…

Už Rikšos vairo…
Delis. Birželio 15 diena, 2010 mūsų Viešpaties metai. Pagaliau iš Irano „viduramžių“ grįžtame į dabartį, bet vargu ar apsižvalgius galėtum teigt, jog atskridome į dabartį. Vargu. Aplink šiukšlių kalnai, netvarka, dulkių kamuoliai, daugybė ištiestų į tave rankų, prašančių išmaldos, apgriuvę pastatai, karvės, kiaulės ir krūva apsnūdusių šunų, išsidrėbusių  gatvės dulkėse. Ne ką atsilieka ir nemaža dalis vietinių, taip pat sugulusių kur papuola: ant šaligatvio, pakrūmėj, aikštėj ar šalia kelio. Basi, nuogi miega kur papuola, tiesiai saulėkaitoj. Nesivargina ieškot šešėlio, bet jį čia rast gana sudėtinga, o ir nešalta, kokie 36 – 39 laipsniai šilumos ir vis ta begalė, begalė dulkių.
Ne, tik nepagalvokit, kad visur ir viskas Indijoj šitaip. Ne visas Delis ar Indija yra tokia, kokią bandžiau nupiešti. Bet, didžioji dalis miestų ir kaimų – būtent tokie. Šiukšlini, nekvepiantys ir su drąsiom žiurkėm, kurios čia kaip ir benamiai ar šunys trinasi iš kampo į kampą…
Kol kas nieko gero? Nieko gero, bet ir nieko blogo ir nebuvo mūsų aplankytoje Indijos dalyje. T.y: Delis – Agra – Mumbajus – Goa – Chennai. Peizažai keičiasi, žmonės keičiasi, aplinka keičiasi, bet netvarka ir maisto aštrumas visur tas pats. Jei jo nepastebi – Indija – šalis atradimas, kai po kelėtos dienų tos šiukšlikės ir nuolatinis indų „lindimas“ jau užknisa, užknisa ir pati šalis. Sunku atsijungti ir likt ramiam ar atsipalaidavusiam, kaip sunku ir rašant blogą taip dažnai neminėt žodžio „netvarka“. Ji iš šios šalies įsimintiniausia.
Grįžtant prie gerųjų atradimų, tai atradome du esminius dalykus: pirmiausia patobulinome anglų kalbos akcentą ir išmokome linguoti galvą į šonus norėdami pasakyti „taip“, antras – atradome frazę „no problem“, kuri šioje šalyje yra kertinė.

Dažniausias Indiškas vaizdelis
Jei kažkas kažkada būtų pasakęs, kad naktį, gulėdamas terasoje, stebėsiu žvaigždes Delyje,  būčiau tiesiog pasukiojęs pirštą ties smilkiniu. Niekada nemėgau šios šalies ir niekada neplanavau čia atsidurti. Purvas, neturtas, keista religija, garbinanti beždžiondievius ir drambliadievius, karvės gatvėse, krūvos benamių, beprotiškas karštis ir eismas. Taip aš įsivaizdavau Indiją. Tiesa, tokia ar bent jau panašią ją ir atradau. Šalis, kurią visi pamilome jau pirmą mūsų apsilankymo dieną (meilę paskatino išsivadavimas iš Irano) ir jau tądien prižadėjau sau čia sugrįžti. Ir grįšiu, ne po metų, ne po poros, bet grįšiu, nes Indijos neatsivalgysi per porą savaičių ar net per visus metus. Nežinau kodėl, nevalingai, bet trauka didžiulė ir teisinga.
Indijoje akivaizdžiai jaučiasi ir matosi žmonių daugumas. Jie visur: traukinių stotyse, šventyklose, paplūdimiuose ir net kavinėse aptarnaujančio personalo du ar tris kart daugiau nei klientų. Chennai mieste kavinėje suskaičiavau  - 14 vien salės darbuotojų, o joje sėdėjome mes keturiese ir dar pora indžių. Visi žiūri įsmeigę akis, nesvarbu vyras ar moteris. Žiūri ir nesigėdija net tada, kai akivaizdžiai mato, kad matai, kad jis nužiūrinėja merginų krūtines. Fotografuotis puola be jokių skrupulų ir „dzin“ turi foto aparatą ar bent mobilų, ar ne, svarbu tu turi, tai nusifotografuos nors nuotraukos ir neturės. Nėra čia per daug užsieniečių, o ir dauguma tų, kurie čia atvyksta  truputį „paplaukę“ nuo indiškų jogų, indiškos marihuanos, kurios pigiai gausi visur ir neva bandantys susilieti su Indijos kultūra. Nemanau, kad didžiajai daliai tai kada pavyks. Pas daugelio sutiktų vietinių baltųjų indusų viskas per daug jau kvepia vaidyba. Vaikšto su „laptopais“, „Iphone‘ais“, kvepiantys žole ir spindinčiom akim. Vienas toks Indijos mylėtojas Goa net sugebėjo pamest savo žmoną ir visą vakarą verkšleno, o paklausus iš kur jis, tai nelabai galėjo atsakyt iš Afganistano jis, iš Anglijos ar iš Italijos. Žodžiu - su „atsivėrusiom čakrom“. Kur jau ten jiems toji dvasia…

Goda ir Sikistų šventikai
Tiesa apie indišką maistą. Tiesa ta, kad mums trims paleido vidurius, t.y. man, Godai ir Irenai. Taip paleido, kad vaikščiojom susikibę už pilvų. Ir tikriausia nesąmonė, kad Indioje paprastai gali rasti jautienos ar kiaulienos. Restoranų ir kavinių meniu tokie patiekalai yra, bet realiai jų negausi. Net ir „MacDonald‘as“ ir tas pagamintas tik iš vištienos tad ir kudakuok. Arba „pure veg“ arba „non veg“ – kas reiškia kiaušinis, žuvis arba vištiena. Gerai bent tai, kad Irenai po Irano atsiranda daugiau pasirinkimo. O šiaip, nepratusiam prie jų aitraus deginančio aštrumo, prasti popieriai. Beje, ne velnio čia nėra pigu, ir pinigėliai tirpta kasdien…
O dar tas Tadžmahalas su savo keliasdešimt kartų didesne įėjimo kaina nei vietiniams. Jei indai sumoka po 20 rupijų už įėjimą, tai mes paklojom po 750! Tiesa, buvo verta. Kažką Tadžmahalas turi, kad išvydęs jį aikteli, grožiesi, stebiesi. Pirmiausia yra daug didesnis, nei atrodė paveiksliukuose, išties baltas ir gražus. Ot nebuvo Napoleonas iki čia atkeliavęs, šitą pastatą tikrai būtų ant delno nusinešęs. Gražu, gražu… daugiau nėr ko ir pridurt.

TadžMahalas iš toli
Išbandėm Indišką maistą, rikšas, gultus, apžiūrėjom Delio ir Agros grožybes – laikas indiškiems traukiniams ir Mumbajui.
Traukiniai nėra tokie jau blogi, jei nelipi į bendruosius vagonus su tūkstančiais indų, į kuriuos, tiesa, net nereikia lipti. Į juos įplauki, nešamas žmonių srovės, tik svarbu neparklupt, kad nenutrėkštu kaip tarakono. Mes naudojomės vos aukštesne klase, vadinama 3AC. Suprask šešiavietis kupė, senovinio lietuviškojo plackarto tipo su gyva galybe jau minėtų gyvuliukų – tarakonų. Kaina – ne indiška. Iš Delio į Mumbajų kainavo apie 1800 rupijų vienam ir keliauji per naktį. Tarakonai – nėra patys mieliausi padarėliai, o traukiniuose jų apstu, todėl reikia arba daug išgert (kas čia traukiniuose draudžiama), arba skelbt karą (kas panašu į Don Kihoto kovą su vėjo malūnais), arba apsimest kad jų nematai. Kad jau net man jų buvo per daug. Nekalbant apie Ireną ir visus kitus, ir net tuos pačius indus. Pastarieji prieš miegą dar rimtai išrėžė, kad neva jei koks tarakoniukas įlįs į ausį tai jau prašyk Šv. Petro, kad įsileistų pro vartus. Žodžiu, nebuvo ramus miegas, juolab, kai esi šešiese ir vienam ar antram pasirodo, kad būtų ne pro šalį paknarkti.
Ryte pasiekėme Mumbajų. Dar daugiau žmonių, dar didesnis chaosas, bet jau vėsiau, o popiet sulaukėme ir lietaus. Sunku prisimint kada tokį reiškinį regėjom.
Susitvarkėm reikalus išsivadavom iš kuprinių ir iškeliavom į centrą pasivaikščiot. Nustebom. Gan švaru, didžiulis architektūrinis britų palikimas, tiesa, nekvepiančios pakrantės, bet užtat „Indian Gate“ ir garsusis jau pilnai atstatytas prieš kelis metus pasprogdintas viešbutis, kuris didžiausią įspūdį paliko Juozui. Tie patys „kaulytojai“, kurie, jei neduodi pinigų, griebia iš rankos vos nugertą  „coca cola“ buteliuką. Pilnos gatvės elektronikos pardavėjų, pas kuriuos nesunkai gali įsigyt Iphone už mažiau nei 80$, aišku kinietišką ir tie patys mėgėjai fotografuotis su turistais, pastarųjų beje matėme vos porą ar trejetą neskaitant savęs.
Smagiausias buvo pasivėžinimas Mumbajaus miesto traukiniais, į kuriuos norėdamas spėt įlipt, turi bėgt iš paskos ir šokt į vidų. Juozui nepasisekė, nes jis spėjo įšokt tik į „ladies only“ vagoną. Tiesa, Goda su Irena ne ką labiau buvo sužavėtos, atsidūrusios „men only“ vagone, taigi, geriausiai pasisekė man, bet šokant vos neišsisukau kojos, nes kol supranti, į kurį vagoną turi pataikyt, traukinys įgauna nemažą greitį, tai leki paskui visu pajėgumu. Smagu. Ypač, kai palyja, atsiranda miela, nors ir trumpa gaiva ir nors kelioms minutėms nuplaunamos dulkės. Kuo toliau tuo labiau… lijo…

Indian Gates Mumbajuje

Lyjant pasiekėme ir Indijos perlą - Goa. Pirmas įspūdis – šlapia. Antras – šiukšlina. Trečias – ramu ir visai gražu. Goa nėra ko lygint su kitų šalių „perlais“. Labai jau nenugludintas ir apsvaigęs nuo visokio tipo atpalaiduojančių preparatų. Gal, jei juos naudoji, saulė nušvinta kitaip ir jautiesi esantis „paradise“. Mes taip nepasijutome, bet labai ir nepykome. Apsistojom čia keletai dienų, išsinuomojome motorolerius (150 rupijų dienai – apie 1o Lt) ir važinėjom, valgėm, lindom vandenin, vėl važinėjom, sušlapom papuolę į lietų, išdžiūvom, vėl valgėm, žiūrėjom vakarais futbolą, apsilankėm turguje, vos atsikratėm įkyrių pardavėjų ir vėl važinėjom ir vėl valgėm ir gėrėm džiną, kurio litras čia kainuoja vos 3$, pasigėrėjom Lietuviais, kurie visą Goa nukloję „Lithuanian“ degtine, kurią net ruseliai geria. Beje, jų čia netrūksta. Vėl važinėjom, miegojom, žiūrėjom futbolą, valgėm žuvį, gulėjom saulei šviečiant paplūdimy šalia krūvos šiukšlių, fotografavomės su vietiniais, lankėm vietines įžymybes, kartais pasisveikindavom su atklydusia į kiemą beždžione. Žodžiu laiką leidom neblogai…
Buvom ne sezono metu, tad negaliu sakyt, kad Goa ne itin patrauklus kurortas. Gal kitoks, nors nėra malonu tupėt pakrantėse, kurios skęsta šiukšlėse ir karvių „pyraguose“. Nemanau, kad jie labiau išsivalo ir sezono metu. Tiesa, yra keliolikos žvaigždučių viešbučių, kurie apsikuopę ir susitvarkę savo teritoriją, bet jei atvažiuot į tokį ir niekur nelendi iš viešbučio teritorijos, tai manau Turkija ar Egiptas daug arčiau Lietuvos.
Gamta ir saulėlydžaiai Goa labia gražūs, bet norint, kad nuotraukose jie būtų nepriekaištingi, fotografuojant reikia gerokai pavargt, atrandant gerą kampa, kad į kadrą neilįstų koks numestas “bambalis” ar tuščias čipsų pakelis.

Vienas iš daugelio Goa paplūdimių
Chennai – Inijos pietryčių didmiestis. Skalaujamas JURA ir galintis pasigirti antru pagal ilgį pasaulio paplūdimiu – “Marina Beach”. Paplūdimys atrodo neprastai. Vien paplūdimio plotis verčia nustebti, nes nepakaktų sudėt net kokių aštuoniolikos Panagos tilto pliažo plotų, kad gautum šitą. Eini eini ir neprieini to vandens. Žmonių irgi daugybė. Nusprendėm, kad tokiai masei tokio dydžio paplūdimiai  - pats tas.

Ten kažkur toli toli, kur žmonės susilieja su horizontu, yra jūra…
Pats miestas – bet koks. Miesto planavimo ar architektūrinės logikos čia vargu rasi kaip ir visoj indijoj. Turi dailų ir prabangų rajoną su nemažu “Shopping molu“, turi alkoholio parduotuvių – “taškų”, kurie yra tiesiogine ta žodžio prasme “aplipę” žmonėmis ir prisikast iki pardavėjo nemenkas žygdarbis. Turi prabangių kavinių, restoranų ir turi begales pakelės maisto kioskų su nuosavom žiurkikėm, laukiančiom ir žiūrinčiom, koks čia trupinėlis atiteks joms. Tvanku lauke ir per daug šalta nuo kondicionierių viduj, nešvaru ir gražu, judru, varginančiai triukšminga dieną ir maloniai tylu naktį, spalvota ir dulkėta, skaudžiai neturtinga ir nuodėmingai prabangu. Tokiais būdvardžiais galėčiau apibūdint Chennai. Beje, kaip ir didžiąją dalį prakeliautos Indijos. Šalies, kurią vienu sakiniu apibūdinčiau kaip įdomią, keistą ir kitokią. Dabar suprantu, kodėl daugelis pabuvoję šioje šalyje vėl ir vėl sugrįžta. Paaiškinti negaliu kodėl, bet žinau, kad grįšiu ir aš.
P.S. Rašiau apie viską gan skeptiškai. Specialiai. Neįdomu rašyt, kas gražu miela ir puiku. Ne “Lonely planet” rašom, tad už tad ir dėstau tai, kaip man viskas pasirodė. Tai nereiškia, kad Goa, Delis ar kita Indija neverta dėmesio. Priešingai, ji verta didžiulio susidomėjimo, nes tai  - šalis unikumas, kurią tokią vėl ir vėl padaro vietiniai žmonės. Bendrai – Indija nereali šalis. Iš arčiau pažvelgęs atrandi daugelį dalykų, kurie tau nepriimtini ar tave erzina, bet tai nereiškia, kad taip bus kiekvienam. Indija tikrai turi didžiulę dvasią, kurią vienaip ar kitaip pajunta manau kiekvienas. Ir jei mokėčiau matyt ne akimis, o širdimi, kaip Egziuperi didysis mažasis personažas, tikrai Indiją pamilčiau labiau. Deja, kol kas yra dar kur tobulėt…

Link Esfahano

Palikome Teheraną orui įkaitus iki 38 laipsnių ir sukame vairą į pietus, link Esfahano. Po kelių dienų vairavimo šiame mieste jaučiamės kaip savi. Ne itin didelį dėmesį skiriame šoniniams veidrodėliams ir vinguriuojame gatvėmis kaip unguriai. Svarbu pypinti, pypinti ir pypinti… iki išprotėjimo pypinti. Čia svarbu vairuoti tarsi dalyvautum ralio varžybose ir dažnai net nepristabdant lėkti per raudoną, jei nenori būti pats užpypintas. Mūsų mersiukas puškuoja net uždusęs, bet neatsilieka. Ką jau ten tie jų iranietiški automobiliai, įsijungia kondicionierių ir stovi vietoj. Nekeliantys didelio pasitikėjimo aparatai ir ne itin gabūs vairuotojai. Stabdo pirma ar antra pavara, nors dažnai neaišku kodėl, o penktos pavaros beveik visiškai nenaudoja. Nelabai žino, kam ji skirta. Apskritai Irane automobilių rinką užkariavę yra prancūzai. Vien Peugoet 405, Renault ir jų, iraniečių vietiniai automobiliai, t.y Khodros ir Paykan, kuriose tie patys prancūziški Peugoet varikliai. O mes lekiam pro šalį, nes tokio įrenginio kaip kondicionierius neturim ir, na kas kad šlapi nuo karščio, papypinam, palekiam, svarbu, kad greit lekiam… į Esfahaną.
Kelias geras – autostrada, tad su vėjeliu per dykumas lekiam į pietus. Pusė Irano teritorijos – dykumos, trečdalis – pievos, o likusi dalis atitenka ariamai žemei ir miškams vietinių vadinamiems “jungle”, nors Labanoro giria turbūt atrodo daug daugiau laukinė. Gražu. Važiuodamas negali atsigrožėt gamta. Tiesa, už poros šimtų kilometrų iš gamtos lieka viena kalvota dykynė, bet nemačiusiam tokie peizažai – nepakartojami. Juozai miega, Goda sėdi šalia užsimaukšlinus akinius nuo saulės ir bando nulaikyt galvą tiesiai, neva „aš esu čia“ bet galvelė vis sukas tai į kairę, tai į dešinę tai nulinksta… miega… Kol sukioji vairą kameros ar fotoaparato į rankas neimsi, bet taip gražu, kad čiumpi mobilų ir pleškini viską, ką matai aplink…

Vykstam maršrutas Irane

Po 7 val.  kelionės pasiekiame Esfahaną. Vakaras. Susirandame hostelį už 32$ su pusryčiais keturviečiame kambaryje, pasisveikinam su čia apsistojusiais benglais amerikiečiais ir keliaujam vakarieniaut. Pasivaikščioję ir nieko geriau neradę už kebabus, susikišam juos į vidų (Nenoriu net prisimint tų iranietiškų „chicken kebbab“). Vis dėlto, skrandis patenkintas, tad galim pasižvalgyti ir po patį miestą. Sustojam prie mečetės, bet nebesigiliname, koks pavadinimas, ar kada pastatyta. Labai jau jų nemažai aplankyta ir visos daugiau mažiau panašios. Prieiname garsiausią Efahano 33 arkų tiltą, sutinkame porą nemažų ir ne itin baikščių žiurkių, pasivaikštome, pasifotografuojame, vėl pasivaikštome, pasifilmuojame ir bevaikščiodami vėl sutikdami bei pamojuodami žiurkikei grįžtame į hostelį. Laikas miegot.

ESFAHANAS
42 laipsniai šilumos. Pavėsyje.

Prabudę papusryčiaujam ir keliaujam link pagrindinės Imam Khomeni aikštės. Pastaroji nužiūrėta šimtus kartų internete prieš išvykstant ir be to įtraukta į UNESCO, tad aplankyti ją mažų mažiausiai verta. Pakeliui, tiesiai per aplinkui prasukame pro garsųjį, vieną iš keleto, Esfahano tiltų įsiamžiname ir pavėsiais keliaujame toliau. Saulė svilina. Karščiau nei Teherane, tad vėl ištariam populiariausią kelionės frazę”kuo toliau, tuo labiau …”
Kur buvę, kur nebuvę prisistato ir pakeleiviai. Būrelis jaunimėlio su vienu lyderiu gebančiu išlementi porą sakinių angliškai. Beje, sakiniai ir klausimai vienodi: “where are you from?”,”do you like Iran?” ir klausimas merginoms “are you married?”. Kai anglų kalbos žinios baigiasi – atsisveikiname. Sustoję prie afišos su miesto žemėlapiu patyrinėjame, tuoj prisistato pagalbininkas, kuris, paklausus, kur ta garsioji aikštė, tiksliai nurodo kaip eiti: “straight, straight, straight, don’t turn left [rodo į dešinę] and don’t turn right [rodo į kairę] and then you arrive”. Ir mes arrive.
Esfahano Imam Chomeini aikštė yra viena didžiausių aikščių pasaulyje. Ir atrodo nemenka. Puolėm filmuoti ir fotografuoti viską, ką matom, tai kas, kad ši aikštė yra prifiksuota profesionaliausiom kamerom ir objektyvais šimtus kartų. Reikės gi pasigirt, kad ir mes čia buvom. O pabūti tikrai verta.

Imam Khomeini aikštė

Galiausiai perkaitę nuo saulės ir pavargę nuo juodų mus stebinčių smalsių akių, įlindom į aikštės šonuose esantį turgų. Daugiausia suvenyrai ir rankdarbiai. Viskas paruošta turistams, tik tiek, kad kiek pastebėjom, šiandien Esfahane buvo tik keturi turistai - mes keturiese.
Vaikštom, gėrimės, bet nieko neperkam, nes suprask taupom pinigus. Galiausiai neatsilaikę nuperkam už porą dolerių porą servetėlių lauktuvėms ir gražią iliustruotą knygą apie Iraną sau. Pastaroji atsiėjo 10 JAV pinigų. Sulaukėm kvietimo užeit ir į persiškų kilimų parduotuvę – gamyklėlę, bet ignoruojam. Gale turgaus išdyksta stambus vyriškis ir vėl nuskamba klausimas „where are you from“? „Lituany“ – atsakom taip, kaip persiškai skamba pavadinimas Lietuva. „Labas“ – išrėžia iranietis ir tuo nuginkluoja mūsų abejingumą. Pakviečia išgerti „čiaj“ savo krautuvėlėj ir… mes atsiduriame lygiai toj pačioj, kurią pradžioj ignoravom.
Nedidukė, nukrauta kilimais erdvė su gal keturiais pardavėjais ir keturiais turistais iš Lietuvos. Geriam arbatą, mokinamės austi kilimus, klausomės pasakojimų apie tai, kaip sunkiai einasi verslas, nes nėra turistų, kaip krautuvėlės šeimininkas antrą kartą bando gauti Kanados vizą nes yra vedęs kanadietę ir kaip tos vizos laukia jau šeštą mėnesį. Eilinį kartą išgirstame nepasitenkinimą valdžia ir pasidaro liūdna. Irano žmonės išskėstom rankom, su ašarom akyse laukia svetimšalių vien tam, kad pabendraut, kad išgirt kaip gyvena kiti, kad padėt, priimt, apkabint ir parodyt savo nuoširdumą, taip pat ir kad uždirbt, nes nori būti nepriklausomi. Nepriklausomi nuo valdžios, kuri apsikrovusi milijardais surinktais iš naftos, kurioje čia galima maudytis, draudžia kone viską, kas yra malonu. Deja, svetimšalių čia tik nedideli trupinėliai.
Vėl, pavėsiais, pavėsiais grįžtame link automobilio, užvedame variklį, nusiperkame kelionei porą kilogramų trešnių (1kg – apie 15Lt.) ir dar toliau tolyn į pietus. Ir kas sakė, kad ši šalis pigi? Nė velnio…

SHIRAZ
45 laipsniai šilumos. Pavėsyje.

Norisi garsiai šaukt, klykt ir kviest – atvykit į Iraną. Mažų mažiausiai nustebsite, kaip čia gera, paprasta, saugu ir gražu. Nepigu, tas tiesa. Kainos panašios ir tik gal kiek žemesnės nei Lietuvoj, jei stebėsi, kad tavęs neapgautų.
Širazą pasiekėme sutemus ir pradėjom žvalgytis nakvynės vietos. Sustojome prie vyriškio paklausti centro krypties, tai šis lėtai angliškai aiškino, aiškino, galiausiai numojo ranka ir pasisiūlė palydėt tiesiai iki viešbučių gatvės. Išsiaiškinome, kad itališkai jis kalba geriau nei angliškai, tad pradėjau kalbėt su juo šia kalba. Iranietis net nušvito. Pakeliui kažkam paskambino ir galiausiai atvežė mus tiesiai prie prabangaus viešbučio durų. Maloniai pasitiko viešbučio vadovas, pabendravo su mus atvežusiu vyruku, kuriam kartojome, kad mes ieškome „Hotel economico“ ir pakvietė į vidų. Lygomės, lygomės ir nusilygome. Nuo 200$ už kambarį iki 100$ dviem naktim už apartamentus kitoj gatvės pusėj. Pusryčiai įskaičiuoti. Taigi, Širaze apsistojome gana prabangiai, bet buvom per daug pavargę ieškot ko nors pigiau, juolab, kad vėl galėjome žmogiškai išsimiegot atskiruose kambariuose, nusipraus padoriam duše ir svarbiausia, atlikt svarbiausius reikalus sėdint, o netupint. Čia prasidėjo ir pasaulio futbolo čempionatas, tad vakarojom su nealkoholiniu alumi su futbolu ir iraniečių komentatoriumi.
Širazas pasirodė vienas mieliausių Irano miestų. Centre stūkso pilis, kuri kaip ir pridera pradžioje atliko pilies vaidmenį, o po revoliucijos buvo paversta kalėjimu. Vietiniai pasakojo, kad pernai vasarą, po protestų, vykusių prieš Irano režimą, patys aktyviausi protesto dalyviai buvo suimti ir numesti nuo pilies sienų. Vargu, ar kas iš šių nelaimėlių liko, nes tai tas pats, kas mestų tave iš kokio ketvirto aukšto ant plytelėmis iškloto grindinio.

Pilis Shiraz ir iškylaujantys iraniečiai

Nužingsniavom iki seniausios miesto mečetės. Kieme auga apelsinai, laimai, kažkas meldžiasi. Netikėtai išdyksta keistas personažas ir pradeda mums gidaut, pasakot apie tai, kas čia ką, kada ir kaip, pasigrobęs kamerą tik fotografuoja, tik fotografuoja… Pasodino į Imamo krėslą, patupdė maldos vedėjo vietoje ir gerai, kad pas jų nėra altorių, nes būtų užkėlęs ir ant jo. Galiausiai atsikratom įkyriojo gido paslaugų ir judam tolyn. Pradedame trintis po seną Širazo rajoną. Namai seni, gatvių milijonas ir tiek prisitrynėm, kad nebeaišku, kaip iš to rajono išeit. Saulė leidžias, Godai jau neramu, klausiam šmirinėjančio senuko, kur centras, bet šie tik pradėjo kaip žirnius bert farsi žodelius, kad spėk gaudyt apie ką jis. Matosi, kad nieko nesupranta, ko mes norim. Svarbu patenkintas, šypsosi ir kalba, kalba ir šypsosi. Galiausiai, numoję į senuką ranka, nes matom, kad galo nebus, patys randam išėjimą iš labirinto ir kulniuojam namų link. Deja, toli čia nenueisi. Susiranda mus gan neblogai angliškai kalbantis jaunas iranietis ir užklausia, ar matėm veidrodžių mečetę. Aišku, kad ne. Ar norit? Aišku, norim… ir vėl į kitą Širazo pusę.

Persepolis trimis sakiniais:
Pirmas: jei norite pamatyt griuvėsius pastatytus iki Kristaus, važiuokit į Siciliją, o jei norit pamatyt Darijaus, Kiro, Kserkso ar kitų senovės VIP‘ų kapus, statinius ir atvaizdus, kuriuos matėte mokyklos knygų vadovėliuose – važiuokite čia.
Antras: jei išvydę Eifelio bokštą Paryžiuje pagalvojote, kad tikėjotės jo bent porą kart įspūdingesnio ir aukštesnio, tai čia važiuoti neverta, nes nusivilsite labiau…
Trečias: šalia Persepolio yra daug mažų įspūdingų vietų, kurias pamatęs aikteli, todėl apsilankyti siūlau visiems.

Persopolis iš aukštai
BANDAR ABBAS
50 laipsnių karščio ir tai tik … pavėsyje. Saulėje 55 – 57.

Tokios pirties lauke dar nebuvau patyręs. Trūksta tik alaus, Elitaz kompanijos, vantų ir tiesioginės pasaulio futbolo čempionato transliacijos viešai. Galima niekur neiti ir pirtintis gatvėje tiesiogine to žodžio  prasme. Deja, čia Iranas, todėl mes ilgom kelnėm ir marškinėliais, o Goda su Irena dar ir su džinsais, sukniom ir ant galvos užsimaukšlinusios skaras. Nežinau, kaip tiksliau nupasakot tą karštį, greičiausiai tai tas pats, kaip atsisėst minutei turkiškoj pirty su drabužiais. Čia esi akimirksniu šlapias vos išėjęs į lauką. Vaikščiojom visi liežuvius iškišę ir išsiskėtę kaip garniai. Joooo, čia smėlis, jūra, karštis, dulkės, smėlis ir jūra, ir karštis, ir jokio šešėlio. Nėra medžių, o jei ir būtų, saulė tiesiai virš smegenų… kaitina, kaitina…, kaitina, kaitina…

Kadrai pakeliui į Bandar Abbas
Po ilgų ieškojimų galiausiai randame degalinę, kur prisipilti dyzelinio kuro. Atsikratom tuzino iraniečių pagalbininkų, Juozas „išsimaudo“ dyzelyje ir išmeta kuru aplaistytas kelnes (čia dyzelis yra pilamas lyg laistant augalus), suvalgom po porciją ledų ir apsigyvename kažkokioj landynėj už 30$ (jei ne daugiau). Tokia „kaniušnia“ Lietuvoj kainuotų maksimaliai 20 Lt, bet čia gi Iranas – „pigi šalis“.
Ryte keliaujame tiesiai į uosto muitinę. Atvykstame išsimaudę drėgmėje ir karštyje. Tada  ir prasideda… pirmyn, atgal, kairėn, dešinėn, žemyn, aukštyn, tolyn, artyn… vienas lapas, kitas lapas, padiskutuoja,pa diskutuoja, paklausia, iš kur mes, ar viskas OK? Sakom bus ok, kai mašina išplauks. Tada vėl: vienas ofisas, kitas ofisas, vienas gelbėtojas, kitas gelbėtojas, šneka ir patys nežino, ką ir kaip daryt.. Visi mums padeda, kalbasi, rašo, daro, siunčia, keliauja kartu į kitą uostą, vėl rašo, rašo, diskutuoja, diskutuoja… ir vėl, nežino patys, pasiklydę tarp savo popierių, ką ir kaip daryt. Viskas ant popieriaus lapų. Jokių kompiuterių, nieko. Taip visą dieną tvarkėm kažkokius popierius (tai turėjo būti vienas popierius, kurio iš principo niekam nereikėjo) ir nieko nesutvarkėm. Visų akyse - depresija. Sutemus grįžtam į viešbutį, nes be rytojaus nieko nebus, o ryt baigiasi vizų galiojimas ir jau nupirkti lėktuvo bilietai į Delį. Neturim laiko.
Prisipažinsiu, Persijos įlanką matėm visai šalia, bet neįbridom, nes nebuvo kada. Eilinį kartą pradom geras porą dienų dėl neplanavimo visko iš anksto. Neplanuodamas – prarandi trečdalį kelionės muitinėse, ambasadose ar kitose nemaloniose įstaigose, kai verčiau gulėtum kažkur po palme ir valgytum bananus. „Never again like this“ – tyliai ir garsiai kartoju. Dėl suknistos Pakistano vizos tiek vargo! Tik vėliau išgirsti, kad būtum tu turėjęs tą vizą ar ne – niekas tavęs į Pakistaną nebūtų įleidęs, o ypač su automobiliu. Kažkas kažkam vėl nepatiko ir pasprogdino, todėl nesaugu.
Žodžiu, dirbom kaip vijurkai. Lakstom po muitines, ieškom geriausio varianto perkelt mersiuką iš Irano į Indiją. Atsiranda daug nesutarimų, nes yra daug galimybių ir dar daugiau trukdžių, kurių net patys iraniečiai gerai nesupranta. Tampė mus iš vieno uosto į kitą, tai reikia tokio popieriau, tai anokio, tai trečio, o kokio tiksliai – niekas nežino. Žodžiu, padėtis be išeities, tad ir nuotaikos nėra. Paniurę grįžtame prie nekvepiančio hostelio antrai nakčiai ir sutinkame porą angliškai kalbančių vaikinukų. „Do you need a help“? Paklasusia vienas ir pats net neįtaria „how much help we need“. Pirmiausia, iranietiškos telefono kortelės papildymo, kurią jie tuoj mums nuperka ir nesutinka, kai norime grąžint pinigus. Tada autobuso stoties, į kurią pasišauna palydėt, ropščiamės šešiese į mersiuką ir važiuojame į kitą Bandar Abbas miesto pusę. Galiausiai jie pasiūlo mums nakvynę ir mes nesikuklindami mielai ją priimame. Beje, vakare gauname iš nežinia kur ištrauktą raudoną prancūziško vyno butelį. Palengvėja.
Ryte kylam auštant ir lekiam į muitinę. Niekas negerėja. Vėl krūva problemų, kurių niekas nesupranta. Viskas kaip ir gerai, bet pasirodo laivų kompanija, kuri su mumis dirbo, transportuoja tik naujus automobilius, todėl esame siunčiami į kitą. Kitoj kompanijoj viskas ok, bet kažko trūksta… ko? Nesupranta ir jie patys. Žodžiu, nebeturim laiko, nes automobilį reikia išsiųst į Indiją bet kada, o mes turim skrist šiandien ir iki oro uosto dar nuvažiuot 600 km. Nebelaiko nervai. Paliekame automobilį naujajam draugui Mahdi iš Bandar Abbas, kurį pažįstame vos kelias valandas. Jis apsiima net sumokėt už viską, o pinigus atsiųsim, kai galėsim. Eilinį kartą apstulbstam nuo iraniečių gerumo.

Vakaronė su naujaisiais draugais prie butelio vyno

Palikę mersedesą Mahdi iš Bandar Abbas, susikrovę į kuprines reikalingiausius daiktus, nusifotografuojam, atsisveikiname, sulipame į Širazą mus vežantį automobilį ir pajudame. Porą šimtų kilometrų keliaujame be problemų. Kylant į kalną pakaistame, nes su įjungtu kondicionieriumi užkilti į viršų iranietiški aparatai ne itin gabūs, bet ne bėda, vairuotojas karts nuo karto išspaudžia net 140 km/h greitį, tad skųstis negalime. Nesiskundžiame, kol nesustojame vidury dykumos. Kažkas negerai su automobiliu. Vairuotojas aiškina, kad reikia atšaldyti variklį, nors tas nelabai atrodo užkaitęs. Laukiam… bandom… nieko gero. Pirma pavara po truputį judam ir tyliai keikiamės. „Kodėl mums taip nesiseka?“ – tyliai niurnam. Vėl sustojam, 50 laipsnių pavėsyje vėl šaldom variklį ir vėl bandom. Taip gal gerą pusvalandį… Neišklaiko nervai. Susistabdom kitą automobilį, susimokam 50$ pirmajam, vien dėl to, kad smulkiau neturim, pažadame tiek pat antrajam ir, susigrūdę nedidukame „Saipa“ automobilyje, pajudame. Vairuotojas, kūdas (dar kūdesnis už mane) diedukas labai plonai ir juokingai besijuokiantis. Nelabai oriantuojasi situacijoje, tik aikčioja, žvygauja ir spaudžia gazą. Kadangi anglų ar bet kokią kitą kalbą moka lygiai nuliui, kad nebūtų nejaukios tylos užleidžia muziką tokiu garsu, kad gale kolonėlės plyšta. Nesitverdami sukraunam ant jos knygas ir kuprinę, kad bent kiek tyliau… ech… svarbu judam. Diedukui ypač patiko Juozas, kuris visą kelią sėdėjo šalia. Tai meiliai plekštelėdavo šiam per šlaunį tai iš peties taip voždavo per nugarą, kad atrodo siela per gerklę išlįs. Draugiškumo ženklas J
Saulė kepina, žaislinis automobilio kondicionierius berods veikia, kelias vingiuoja ir visi užmiegame.
Po geros pusantros valandos pramerkus akis pasidaro aišku, kad diedukas atleido akseleratoriaus pėdalą ir velkasi iš kažkokio sunkvežimio paskos. Nuvažiuota koks 80km. per pusantros valandos! Dar lieka apie 250km, o jau be keliolikos minučių keturios! Prasidėjo dar vienas streso priepuolis.
Artėjant prie Širazo automobilių daugėja. Galiausiai įvažiuojame į autostradą, bet kur tau, mūsų vairuotojo akys pasimetusios, pilnos baimės ir jis niekur iš pirmos juostos nelenda. Rieda sau iš lėto ir tiek. Pasiutom visi iš eilės. Pradėjom ženklais rodyt, kad greičiau judėtų, kad lenktų ir pan. Kur tau. Visas suprakaitavęs diedukas pradėjo važiuot viduriu. Nei pirma juosta, nei antra, o per vidurį. Galėčiau lygtis, kad į Širazą pats vairuodamas jis atvyko pirmą kartą gyvenime. Galės girtis savo devynių trobų kaime…
Pagaliau mes oro uoste. Susitvarkome formalumus ir susėdame vėsiame: „Gulf Air“ kompanijos lėktuve. Galima nuo galvos nusiimti skaras…
Ir finalui. Vėl ir vėl kartosiuosi, kad Iranas yra šalis, kur daug saugiau nei daugelyje Europos šalių ar toj pačioj Lietuvoj. Visą prastą nuomonę apie šią nuostabią šalį mums kiša vakarų žiniasklaida. Mes čia praleidome dvi savaites. Paklausus žmonių, kurie čia lankėsi, spėju, kad jie atsakys tą patį. Čia yra karšta, čia yra didelė kontrolė kas tu, kaip tu ir iš kur tu, bet kartu, čia supranti, kad esi laukiamas ir išsiilgtas, kad ir kas tu bebūtum. Čia esi namie, kuriuose niekada neliktum gyvent, bet kurie tave priims, priglaus, pavalgydins, o jei reikės aprengs ir apnakvindins.  Ore - maldos dvasia, širdyje – nuolatinis dėkingumas už tą gerą, kurį gauni.

Pakelės kaimelis

Taigi, toks tas Iranas. Kasdien pilnas atradimų. Nauji žmonės, kurie žavi, užknisa, stebina, keičia tavo kelionės planus kad ir kaip juos planuotum. Kasdien gauni naują dozę naujų patyrimų kurie žavi, stebina, svaigina ir gundo… grįžti…Tiesa, tai kartojau kiekvienai šaliai, tai dabar išsirink, kad malonus. Didelis tas Iranas su didele, didele širdimi.
Kažkur internete radau interviu, kaip kažkuris iš mūsų politikų, apsilankęs Irane, pareiškė, kad ši šalis demokratiška, su gana demokratiškais rinkimais ir pan. Nežinau, ar jam iraniečiai davė kažko „papūst“ ar jam šiaip nelabai įdomu čia buvo. Rašiau ilgą blog‘ą apie Irano politinę sistemą. Jaučiu, pusei bakalauro prisirinkau medžiagos ir prirašiau, bet kol kas nedrįstu publikuot. Ne to dėl, kad bijočiau aš, bet todėl, kad bijo draugai (iraniečiai), kurie liko ten. Va tau ir demokratija.
Skiriu atskirą pastraipą rytietiškam tualetui – tokį įspūdį jis man paliko. Nuėjus į tualetą, nieko gero nesitikėk. Sėdimą klozetą Irane galima rasti, bet sunkiai, sunkiai, jau nekalbant apie tualetinį popierių. Ir kuo toliau į pietus, tuo sunkiau. Tenka prisimint senus gerus laikus, kai kaime ar skautaujant kokiam miške tūpdavai ir atlikdavai reikalą be vargo. Vis gi, miške dar rasdavai ir nusiskindavai kokį varnalėšos lapą ar bent jau peraugusius trauklapius, o čia jų tupyklos tik su vandens žarnelėmis. Svarbu iš jos negert, kad ir kaip troškintų. Vietiniai bandė išaiškint, kad šitokie tualetai higieniškesni, neva skirtingi sėdmenys nesiliečia prie to pačio dangčio. Nežinau, bet man patogiau ir švariau atrodo vakarų variantas.

Iranas. 1389-ieji metai. O protingi žmonės sako, kad laiko mašina dar neišrasta. Pasirodo pakanka kirsti Turkijos – Irano sieną ir laikas atsisuka gerais šešiais šimtmečiais atgal. Taigi, vykstame tolyn į rytus ir pasiekiame Iraną, 17-ą pagal plotą ir pagal gyventojų skaičių šalį pasaulyje. Šalį, kurioje nafta liejasi laisvai, kurios politika paremta religija ir kurios žmonės – svetingiausi visoje planetoje.

Keista, bet atvykus į Iraną reikia prasukti laikrodį ne 1 valandą, bet pusantros. Ir kas taip sugalvojo? Irano laiko juosta - UTC+3:30 - tad truputėlį vargina skaičiuoti, kada bus Iraniečių laiku žaidžiamos pasaulio futbolo čempionato rungtynės. Beje, Irane gyvenimas verda ryte ir naktį (tiesa, sostinėje gyvenimas verda 24 valandas per parą). Nuo vidurdienio iki kokių keturių, penkių vakaro beveik viskas uždaryta. Suprask – miega arba sėdi pavėsyje. Visai kitas vaizdas saulei nusileidus. Gatvės, parkai, skverai ir aikštės prisipildo žmonių, kurie vaikšto, piknikauja ar tiesiog ilsisi ir mėgaujasi bent šiokia tokia vėsa. Taigi, siesta būdinga visiems pietiečiams, o mes kažkaip galvojom, kad žmonės gyvenantys pietuose, laibiau nei mes toleruoja karštį.

Mūsų apsilankymo Irane metu, tai yra pirmas dvi birželio savaites saulė kepino kaip reikiant. Mažiau trisdešimt kažin kelių laipsnių tikrai nebuvo, o ir naktį atvėsta ne itin pastebimai, todėl bet kokius šiltesnius drabužius išmetėme. Na, mums (vyriškajam pradui) tai nieko baisaus, bet va Irena ir Goda tikrai išsivalė visas nuodėmes, nes karštį kentė apsimuturiavusios nuo galvos iki kojų ir nuolat su skarom. Merginos džiaugėsi, kad nors atvirą avalynę galėjo nešioti – ryškiai Irano valdžia dar šito klausimo nesvarstė.

Dėl elektroninių prietaisų pajungimo vargo nėra. Visur europietiškos 220V rozetės. Internetas nėra itin dažnas reiškinys, o ypač belaidis. Tokį reiškinį radome tik gerojo Mahdi darbe, turizmo agentūroje. Tiesa, didesniuose miestuose kur ne kur galima išvysti interneto kavines, tačiau, jei norėsite prisijungti prie „facebook“, „youtube“ ar net kokios „15min.lt” kompiuterio ekrane išvysite iškeltą nykštį, kuris šioje šalyje turi tokią pat reikšmę kaip iškeltas vidurinysis pirštas. Tiesa, mes prie facebook‘o prisijungėme, nes iraniečiai paskolino programėlę, kuri visus šiuos draudimus apeina. Žodžiu yra užraktas – yra ir visraktis, todėl visi jie čia naudojasi ir „skype“ ir „facebook“, ir mielai pasižiūri vaizdelius „youtube“.

Tas pats ir su televizija. Iranietiški kanalai yra gal šeši septyni ir griežtai kontroliuojami valdžios, bet kas antras, jei ne kiekvienas namas turi nelegaliai išsikėlęs satelitinę lėkštę ir už tai nemokėdami nė cento gali žiūrėti ką tik nori. Paklausus ar nebijo valdžios sulaukiame atsakymo, kad, jei valdžia pradėtų nurinkinėt lėkštes ar baust, tai turėtų bausti mažų mažiausiai visą Teheraną jei ne visą Iraną.

Apibendrinant, šalis mums patiko, labiausiai gamta ir žmonės, kuriuos sutikom. Nepatiko šalies politika ir biurokratija, su kuria susidūrėme jau kertant Turkijos-Irano sieną.

Gražioji Irano gamta

Pasienis ir Tabrizas

Gegužės 31 d. anksti iš ryto išsiruošėm Irano link. Mūsų naujasis draugas iš Dogubayazit miestelio vardu Enver pasisiūlė palydėti per Turkijos sieną. Labai malonu iš jo pusės, bet didžiausia nerimą mums kėlė ne Turkijos siena, bet Irano sienos kirtimas. Irena ir Goda pirmą kartą pabandė užsirišti skareles – hm… atrodo nelabai kaip, bet nusprendėm ,kad pasižiūrėsim vietines skarelių rišimo madas, o kuo toliau, tuo bus paprasčiau J

Pasienis. Pirmas įspūdis – nelabai koks. Irano pasienyje susimokėjome krūvą pinigų: už mašinos draudimą, už dyzelinio kuro kortelę ir dar velniai žino už ką. Žodžiu nepigiai čia kainuoja įvažiavimas. Tiesa, problemų didelių nebuvo, jei neskaičiuoti to, kad sumokėjom 5 mln. realų (apie 500 $) už įvažiavimą ir muitinėje praleidom 4 valandas. Viskas vyksta labai ilgai ir mums nelabai buvo aišku kodėl: visi vaikšto iš vieno galo į kitą, renka kažkokius popierius, pasirašinėja, vėl renka popierius, kalbasi, juokiasi, raukosi, o mes laukiam, nes niekas nesiteikia paaiškinti, kas darosi – susidaro įspūdis, kad jie ir patys nelabai žino. Galiausiai sužinome sumas: kadangi neturime Carnet de pasage, automobilio draudimas mums kainuoja 300 dolerių, nors iš pradžių kaina lyg ir buvo mažesnė, bet dėl mums nesuprantamų priežasčių kaina kito kaip ant mielių. Dar 200 eurų teko sumokėti už dyzelinio kuro kortelę, be kurios degalų Irane neįsipilsi. Va tau ir pigus Irano kuras. Nieko panašaus. Pasak muitininkų - tokia yra nauja tvarka. Kiekvienam įvažiuojančiam užsieniečiui, kurio automobilis varomas dyzeliu, yra privaloma įsigyti kuro kortelę, su kuria gauni ir 500 litrų degalų. Lieka nelabai aišku, kur paskui tuos likusius degalus dėti, nes mūsų ekonomiškasis mersiukas tiek tikrai nesugebėtų praryti per dvi savaites. Et, nieko nepadarysi: bandėm ginčytis, bet tokia tvarka ir taškas. Atėjo pirmas supratimas, kad kai kurie dalykai Irane yra nepajudinamai ir nekeičiami. Kiek susinervinę, vykstam toliau ir ieškome pirmosios degalinės. Va čia dar vienas nemalonus siurprizas. Pasirodo, kad degalinių šioje naftos šalyje nėra ant kiekvieno kampo, kaip mes tikėjomės, o ypač degalinių, kuriose pardavinėtų dyzelinį kurą. Reikia trenktis keliasdešimt kilometrų už miesto, kad galėtum pamaitinti mašiną ir judėti tolyn. Galiausiai randame degalinę Maku mieste ir už pilną baką degalų sumokame 1 dolerį. Įspūdingos kuro kainos jei pamiršti, kad vos prieš valandą papildomai paklojai 200 eurų. Tiesa, kiek galima tikėti vietiniais, tai jei įvažiuotumėme į šalį su benzininiu varikliu, jokių problemų nebūtu, o kiek matėm, tai pripildyti pilną baką benzino pilnai pakanka 6 $.

Pirmai nakčiai sustojame Tabriz mieste pas naująjį draugą Mahdį. Tabrizas - Azerbaidžiano regiono Irane centras. Mielas, tvarkingas didmiestis su daugiau nei milijonu gyventoju, kurių didžioji dalis turkai ar azerai (suprask – azerbaidžaniečiai). Mahdi butukas, labiau panašus į ankštą, karštą landynę, didelio susižavėjimo nekėlė. Didelį ir kaitinantį įspūdį paliko įjungtas šildytuvas, kai lauke apie 30 laipsnių šilumos. Nelabai supratom. Naktį teko atsidaryti visus langus, nes mums neįprasto šildytuvo išjungti nesugebėjome. Šeimininkas mus įspėjo, kad langų geriau atvirų per naktį nepaliktume – būna šalta. Per šalta tikrai nebuvo, miegojom beveik saunoj…

Svečiuose pas Mahdi Tabriz

Pats buto šeimininkas, labai „švelnus“ ir ramus personažas. Gyvena drauge su broliu ir dar vienu „švelniu“ draugu. Angliškai gebėjo išlement tik keletą frazių ir niekaip nesuprato, ko mes jo klausiame. Bandydami panaikinti nejaukią tylą uždavinėjome klausimus penktokui suprantamais angliškais žodžiais, bet į didžiąją dalį vis vien teko numoti ranka, nes supratom, kad mūsų draugas nieko nesupranta. Taigi, įsikūrę bute – pirtyje ir nusiridenę atsargines „Goodyear‘o“ padangas į vidų, kad būtų saugiau iškeliavome vakarienės. Mūsų naujasis draugas nuvežė mus į restoranėlį parke, kur gaminamas tipiškas šiam Irano regionui maistas. Už viską sumokėjo, pasodino, patarnavo ir išėjo. Dėkui dievui, nes tradiciško Tabrizo maisto nelinkėčiau ragaut niekam. Patiekalo sudėtis: virtos bulvės su lupenom, kietai virtas kiaušinis (tiesa toks net pajuodęs, sviesto gabalas ir visa tai suvyniota į lavašą. Nepatiko. Nepatiko ir tradicinė sriuba – nenusakomos spalvos, nenusakomos sudėties ir labai rūgšti. Jau neminint jų kefyro su burbuliukais. Atrodytu, kad jie rūgpienį maišo su „Sprite“. Tad nors ir buvom išbadėję, leidom sau įsimesti į burną tik porą kąsnių ir greit sprukom lauk. Tolumoje matėm šviečiantį užrašą „pizzeria“.

Mūsų Goodyear apsaugojimo planas

Kitą dieną iš pat ryto patraukėm Teherano link – rūpėjo kuo greičiau nusigauti į Pakistano ambasadą ir gauti šios šalies vizas. Pirmas vakaras Irane kažkoks gavosi ne visai jaukus. Su viltimi laukiam Teherano. Kuo toliau, tuo turi būti geriau.

Iranas. 1389-ieji metai. O protingi žmonės sako, kad laiko mašina dar neišrasta. Pasirodo pakanka kirsti Turkijos – Irano sieną ir laikas atsisuka gerais šešiais šimtmečiais atgal. Taigi, vykstame tolyn į rytus ir pasiekiame Iraną, 17-ą pagal plotą ir pagal gyventojų skaičių šalį pasaulyje. Šalį, kurioje nafta liejasi laisvai, kurios politika paremta religija ir kurios žmonės – svetingiausi visoje planetoje.

Keista, bet atvykus į Iraną reikia prasukti laikrodį ne 1 valandą, bet pusantros. Ir kas taip sugalvojo? Irano laiko juosta - UTC+3:30 - tad truputėlį vargina skaičiuoti, kada bus Iraniečių laiku žaidžiamos pasaulio futbolo čempionato rungtynės. Beje, Irane gyvenimas verda ryte ir naktį (tiesa, sostinėje gyvenimas verda 24 valandas per parą). Nuo vidurdienio iki kokių keturių, penkių vakaro beveik viskas uždaryta. Suprask – miega arba sėdi pavėsyje. Visai kitas vaizdas saulei nusileidus. Gatvės, parkai, skverai ir aikštės prisipildo žmonių, kurie vaikšto, piknikauja ar tiesiog ilsisi ir mėgaujasi bent šiokia tokia vėsa. Taigi, siesta būdinga visiems pietiečiams, o mes kažkaip galvojom, kad žmonės gyvenantys pietuose, laibiau nei mes toleruoja karštį.

Mūsų apsilankymo Irane metu, tai yra pirmas dvi birželio savaites saulė kepino kaip reikiant. Mažiau trisdešimt kažin kelių laipsnių tikrai nebuvo, o ir naktį atvėsta ne itin pastebimai, todėl bet kokius šiltesnius drabužius išmetėme. Na, mums (vyriškajam pradui) tai nieko baisaus, bet va Irena ir Goda tikrai išsivalė visas nuodėmes, nes karštį kentė apsimuturiavusios nuo galvos iki kojų ir nuolat su skarom. Merginos džiaugėsi, kad nors atvirą avalynę galėjo nešioti – ryškiai Irano valdžia dar šito klausimo nesvarstė.

Dėl elektroninių prietaisų pajungimo vargo nėra. Visur europietiškos 220V rozetės. Internetas nėra itin dažnas reiškinys, o ypač belaidis. Tokį reiškinį radome tik gerojo Mahdi darbe, turizmo agentūroje. Tiesa, didesniuose miestuose kur ne kur galima išvysti interneto kavines, tačiau, jei norėsite prisijungti prie „facebook“, „youtube“ ar net kokios „15min.lt” kompiuterio ekrane išvysite iškeltą nykštį, kuris šioje šalyje turi tokią pat reikšmę kaip iškeltas vidurinysis pirštas. Tiesa, mes prie facebook‘o prisijungėme, nes iraniečiai paskolino programėlę, kuri visus šiuos draudimus apeina. Žodžiu yra užraktas – yra ir visraktis, todėl visi jie čia naudojasi ir „skype“ ir „facebook“, ir mielai pasižiūri vaizdelius „youtube“.

Tas pats ir su televizija. Iranietiški kanalai yra gal šeši septyni ir griežtai kontroliuojami valdžios, bet kas antras, jei ne kiekvienas namas turi nelegaliai išsikėlęs satelitinę lėkštę ir už tai nemokėdami nė cento gali žiūrėti ką tik nori. Paklausus ar nebijo valdžios sulaukiame atsakymo, kad, jei valdžia pradėtų nurinkinėt lėkštes ar baust, tai turėtų bausti mažų mažiausiai visą Teheraną jei ne visą Iraną.

Apibendrinant, šalis mums patiko, labiausiai gamta ir žmonės, kuriuos sutikom. Nepatiko šalies politika ir biurokratija, su kuria susidūrėme jau kertant Turkijos-Irano sieną.

Gražioji Irano gamta

Pasienis ir Tabrizas

Gegužės 31 d. anksti iš ryto išsiruošėm Irano link. Mūsų naujasis draugas iš Dogubayazit miestelio vardu Enver pasisiūlė palydėti per Turkijos sieną. Labai malonu iš jo pusės, bet didžiausia nerimą mums kėlė ne Turkijos siena, bet Irano sienos kirtimas. Irena ir Goda pirmą kartą pabandė užsirišti skareles – hm… atrodo nelabai kaip, bet nusprendėm ,kad pasižiūrėsim vietines skarelių rišimo madas, o kuo toliau, tuo bus paprasčiau J

Pasienis. Pirmas įspūdis – nelabai koks. Irano pasienyje susimokėjome krūvą pinigų: už mašinos draudimą, už dyzelinio kuro kortelę ir dar velniai žino už ką. Žodžiu nepigiai čia kainuoja įvažiavimas. Tiesa, problemų didelių nebuvo, jei neskaičiuoti to, kad sumokėjom 5 mln. realų (apie 500 $) už įvažiavimą ir muitinėje praleidom 4 valandas. Viskas vyksta labai ilgai ir mums nelabai buvo aišku kodėl: visi vaikšto iš vieno galo į kitą, renka kažkokius popierius, pasirašinėja, vėl renka popierius, kalbasi, juokiasi, raukosi, o mes laukiam, nes niekas nesiteikia paaiškinti, kas darosi – susidaro įspūdis, kad jie ir patys nelabai žino. Galiausiai sužinome sumas: kadangi neturime Carnet de pasage, automobilio draudimas mums kainuoja 300 dolerių, nors iš pradžių kaina lyg ir buvo mažesnė, bet dėl mums nesuprantamų priežasčių kaina kito kaip ant mielių. Dar 200 eurų teko sumokėti už dyzelinio kuro kortelę, be kurios degalų Irane neįsipilsi. Va tau ir pigus Irano kuras. Nieko panašaus. Pasak muitininkų - tokia yra nauja tvarka. Kiekvienam įvažiuojančiam užsieniečiui, kurio automobilis varomas dyzeliu, yra privaloma įsigyti kuro kortelę, su kuria gauni ir 500 litrų degalų. Lieka nelabai aišku, kur paskui tuos likusius degalus dėti, nes mūsų ekonomiškasis mersiukas tiek tikrai nesugebėtų praryti per dvi savaites. Et, nieko nepadarysi: bandėm ginčytis, bet tokia tvarka ir taškas. Atėjo pirmas supratimas, kad kai kurie dalykai Irane yra nepajudinamai ir nekeičiami. Kiek susinervinę, vykstam toliau ir ieškome pirmosios degalinės. Va čia dar vienas nemalonus siurprizas. Pasirodo, kad degalinių šioje naftos šalyje nėra ant kiekvieno kampo, kaip mes tikėjomės, o ypač degalinių, kuriose pardavinėtų dyzelinį kurą. Reikia trenktis keliasdešimt kilometrų už miesto, kad galėtum pamaitinti mašiną ir judėti tolyn. Galiausiai randame degalinę Maku mieste ir už pilną baką degalų sumokame 1 dolerį. Įspūdingos kuro kainos jei pamiršti, kad vos prieš valandą papildomai paklojai 200 eurų. Tiesa, kiek galima tikėti vietiniais, tai jei įvažiuotumėme į šalį su benzininiu varikliu, jokių problemų nebūtu, o kiek matėm, tai pripildyti pilną baką benzino pilnai pakanka 6 $.

Pirmai nakčiai sustojame Tabriz mieste pas naująjį draugą Mahdį. Tabrizas - Azerbaidžiano regiono Irane centras. Mielas, tvarkingas didmiestis su daugiau nei milijonu gyventoju, kurių didžioji dalis turkai ar azerai (suprask – azerbaidžaniečiai). Mahdi butukas, labiau panašus į ankštą, karštą landynę, didelio susižavėjimo nekėlė. Didelį ir kaitinantį įspūdį paliko įjungtas šildytuvas, kai lauke apie 30 laipsnių šilumos. Nelabai supratom. Naktį teko atsidaryti visus langus, nes mums neįprasto šildytuvo išjungti nesugebėjome. Šeimininkas mus įspėjo, kad langų geriau atvirų per naktį nepaliktume – būna šalta. Per šalta tikrai nebuvo, miegojom beveik saunoj…

Svečiuose pas Mahdi Tabriz

Pats buto šeimininkas, labai „švelnus“ ir ramus personažas. Gyvena drauge su broliu ir dar vienu „švelniu“ draugu. Angliškai gebėjo išlement tik keletą frazių ir niekaip nesuprato, ko mes jo klausiame. Bandydami panaikinti nejaukią tylą uždavinėjome klausimus penktokui suprantamais angliškais žodžiais, bet į didžiąją dalį vis vien teko numoti ranka, nes supratom, kad mūsų draugas nieko nesupranta. Taigi, įsikūrę bute – pirtyje ir nusiridenę atsargines „Goodyear‘o“ padangas į vidų, kad būtų saugiau iškeliavome vakarienės. Mūsų naujasis draugas nuvežė mus į restoranėlį parke, kur gaminamas tipiškas šiam Irano regionui maistas. Už viską sumokėjo, pasodino, patarnavo ir išėjo. Dėkui dievui, nes tradiciško Tabrizo maisto nelinkėčiau ragaut niekam. Patiekalo sudėtis: virtos bulvės su lupenom, kietai virtas kiaušinis (tiesa toks net pajuodęs, sviesto gabalas ir visa tai suvyniota į lavašą. Nepatiko. Nepatiko ir tradicinė sriuba – nenusakomos spalvos, nenusakomos sudėties ir labai rūgšti. Jau neminint jų kefyro su burbuliukais. Atrodytu, kad jie rūgpienį maišo su „Sprite“. Tad nors ir buvom išbadėję, leidom sau įsimesti į burną tik porą kąsnių ir greit sprukom lauk. Tolumoje matėm šviečiantį užrašą „pizzeria“.

Mūsų Goodyear apsaugojimo planas

Kitą dieną iš pat ryto patraukėm Teherano link – rūpėjo kuo greičiau nusigauti į Pakistano ambasadą ir gauti šios šalies vizas. Pirmas vakaras Irane kažkoks gavosi ne visai jaukus. Su viltimi laukiam Teherano. Kuo toliau, tuo turi būti geriau.

Gėda prisipažint, kad prieš šią kelionę, tai yra prieš truputėlį daugiau nei mėnesį, galvojome, kad rytų Turkija ar kurdai, kurie čia gyvena yra pavojingi. Šis stereotipas sutrupėjo akimirksniu. Keliaudami per šį kraštą atradom, kad čia gyvenantys žmonės yra geraširdiški, draugiški, paprasti, nuoširdūs, svetingi, atviri. Žinoma, išgirdome pasakojimų ir apie organizuotas grupuotes, kurios kelia neramumus šalies rytuose. Iš pradžių galvojom, kad visi neramumai dėl Kurdistano, kad visi kurdai norėtų gyventi savo valstybėje. Paaiškėjo, kad žmonės labiausiai nori gyventi taikoje, o ar jis kurdas, ar turkas nėra didelio skirtumo. Iš tikrųjų šaudosi ir gaudosi kurdų separatistai su Turkijos armijos ar policijos daliniais, tačiau turistų jie neliečia. Priešingai, atvykėlis jiems yra dovana, kurią jie saugo ir globoja.

Jaunieji kurdai

Po daugiau nei trijų savaičių laukimo PAGALIAU sulaukėme savo vizų į Iraną. Dėl jų, vietoj planuotų poros savaičių, Turkijoje praleidome visą mėnesį. Viskas buvo daug sudėtingiau, nei mes tikėjomės. Iš pradžių dėl vizų kreipėmės Stambule: užpildėm formas, davėm nuotraukas ir pasų kopijas. Susitarėm, kad vizas pasiimsim po dešimties dienų Erzurume. Deja po dešimties dienų sužinojom, kad mūsų prašymas išduoti vizas buvo atmestas. Jokio paaiškinimo, kodėl vizų mums neduoda, negavom. Natūralu, kad tuo metu nesišypsojome, bet ir nenuleidom rankų. Juozas surado puslapį www.iranianviza.com , kur online užpildėm naujas formas. Mus patikino, kad per paskutinius pusę metų jiems neatmetė nei vieno prašymo gauti vizą. Už tarpininkavimą ir Western Union paslaugas kiekvienas sumokėjome po 60 eurų. Ir ką gi, laukiame dar kiek daugiau nei savaitę, kol galiausiai sulaukiame džiugios žinios. Mes galime įvažiuoti į Iraną.

Gavome „reference number“, kuris reiškė, kad vizas tikrai gausim. Vis dėlto, Irano konsulatas nepatampęs nervų lengvai vizų neatiduoda. Todėl nelabai nustebom, kai ir šį kartą, jau turėdami visus numerius, vizų taip lengvai negavom. Pasirodo Irano konsulate vyko remontas, todėl mums dar reikėjo laukti 3 dienas iki šeštadienio. Ką gi, susitaikę su tokiais pokštais ir parodę Irano konsului nykštį (iraniečiams tai tas pats, kas mums vidurinysis pirštas) liekame Erzurume. Gaila, kad šiame mieste neypatingai daug ką nuveiksi, taigi pakeliavom aplinkui (nuvažiavom iki Trabzone ir iki Gruzijos), piknikavom, ėjom į kino teatrą, apvaikščiojome visas parduotuves ir krautuvėles. Dėkui dievui, mums labai pasisekė su host‘u šiame mieste, kuris neprieštaravo, kad pas jį užsibuvome.

Galiausiai sulaukėme šeštadienio. Vos prašvitus stovime konsulate ir… paaiškėja, kad mums reikia susimokėti už vizas banke, o bankai šeštadienį nedirba, taigi „sorry“, bet reikės laukti pirmadienio – ramiai paaiškina iranietis. Vos neprasidėjo isterija, bet galiausiai, po didelių derybų ir beveik ašarojančių prašymų, susitarėm, kad vizas išduos tą pačią dieną, todėl susimokėjom pačiam konsulate (davėm dar 20 lyrų į kišenę už „triūsą“).

Vos gavę vizas, tą pačią dieną atsisveikinom su nuostabiais host‘ais, pas kuruos visai netikėtai pagyvenom daugiau nei savaitę ir patraukėm pasienio link į Dogubayazit.

Piknikas su puikiaisiais hostais iš Erzurum

Šitam mieste apsigyvenome pas kelių tiesimo magnatą - manager dideliam name. Vaikinas, kurio vardas Enver, aprodė mums miestą ir apylinkes, nusivežė pas save į įmonę, kur išklausėme paskaitą apie Turkų kelių tiesimo ypatumus. Ir svarbiausia, vakare nusivedė i bohemišką barą, kuriame visi rūkė „nargile“ ir žaidė trūkišką žaidimą „okay“. Kadangi mūsų hostas visur buvo ir „Boss“ ir „manager“, mums buvo padaryta išimtis, tad šiame bare, kuriame vienintelės merginos buvo Goda su Irena, gavome netgi alkoholio! Tiesa, iš po stalo, kad per daug neerzint negeriančių vietinių musulmonų.

Manager Enver ir puikusis kaljanų baras

Šiame puikiajame kaljanų bare praleidome du puikius vakarus su pokalbiais apie Iraną (turkai turi daug skirtingų nuomonių apie savo kaimynus), apie kurdus ir jų kultūrą, religiją, muziką, istoriją. Nors pradžioje planavom Dogubayazit užtrukti tik vieną vakarą, pabuvom čia dar visą dieną: aplankėm Ishaak Pacha pilį, meteorito padarytą skylę žemėje (beje, antra pagal dydį pasaulyje), nufotografavom Araratą iš visų pusių, pasikaitinom ir buvom nušveisti vietinėje turkiškoje pirtyje.

Žodžiu, visai netikėtai puikiai praleidom laiką, o pakutinę pavasario dieną išsiruošėm į Iraną.

Turkijos-Irano pasienis atsisveikinant su naujaisiais draugais- kurdais

Ši šalis paliko dviprasmišką įspūdį: graži gamta, malonūs žmonės, pigus ir geras vynas, bet į akis krito skurdas. Nusprendėme, kad į Gruziją vertėtų sugrįžti po kokių penkių metų. Įspūdis toks, kad nuo Lietuvos ši šalis atsilikusi kokį dešimtmetį: keliai miestuose tragiški, tiesa tarpmiestiniai sutvarkyti gan neblogai, daug tik pradėtų statyti pastatų, o senieji visiškai aptriušę, reikalauja restauracijos.  Mus labai nustebino pakelėse besiganantys naminiai gyvuliai: kiaulės, karvės ir arkliai. Nelabai supratom, kodėl jų negalima pririšti arba aptverti.

Pakelės kiaulės

Vos tik kirtę sieną, pajutom, kad reikia prisiminti rusų kalbos įgūdžius – rusiškai kalba visi. O ir bendrauti žmonės likę: visi klausinėjo iš kur mes ir kur keliaujam. Dėl meilės Lietuvai irgi tiesa – sužinoję, kad mes iš Lietuvos visi pakelia antakius ir sušunka „o, Litva“!
Pavažiavę gal porą dešimčių kilometrų nuo sienos, apsistojome mieste Batumi (tiesa, prie sienos reikėjo susiplanuoti užtrukti kokias keturias valandas – pirmas sienos kirtimas, kur užtrukom taip ilgai). Atvažiavome į Batumi naktį. Akį traukia miesto apšvietimas. Įvairiom spalvom šviečia viskas: tiltai, palmės, nebaigti statyti pastatai, bažnyčios stogai, jau nekalbant apie kavines, barus, degalines ir viešbučius. Deja, ryte šis miestas nebebuvo toks šviečiantis ir žibantis, o išlindę aptriušę namai ir statybos didelio grožio miestui nesuteikė.
Giedrius sugalvojo, kad mums būtinai reikia nueiti iki jūros ir būtinai anksti ryte. Pakilom apie pusę šešių ir nužingsniavom pajūrin. Sėdim paplūdimy, oras gan šiltas ir staiga iš bangų išnyra pusryčiaujantys delfinai! Žiauriai netikėta ir gražu. Jei kas būtų paklausęs, ar Juodojoje jūroje yra delfinų, būtume tvirtai papurtę galvas.“Iš kur jie čia gali atsirasti?“ Ir vis dėlto – kažkaip atsirado Įspūdis tikrai geras: Giedrius bandė imituoti delfinų garsus ir kviesti juos arčiau kranto, tik tas imitavimas labiau panašėjo į šveplo ruonio urzgimą nei į delfinų kalbą. Penktą ryto visokių įdomybių prisigalvoji Šiaip ar taip įspūdis geras. Niekada dar nematėme delfinų laisvėje. Rytinė kava mums nekainavo, mat užsukom į ką tik atsidariusią kavinukę, taigi savininkai armėnai mus pavaišino atidarymo proga. Smagiai nuteikė malonūs gruzinų kaimynai, tik nuotaiką niaukė vis stiprėjantis lietus.

Tik po to, kai pamatėm gyvus delfinus, supratom, kodėl visas miestas pilnas jų skulptūrų

Pasimojavę su delfinais, vykstam tolyn į Gruziją, į Lietuvoje labai žinomą Borjomi  miestelį (dėl savotiško skonio mineralinio labai tinkančio „sunkiam“ rytui). Pakeliui pabandėm sustoti pavalgyti kažkokiam miestelyje – geriau būtume nebandę. Pusę miestelio buvo apgirtę, kiti į mus susmeigė piktus žvilgsnius, treti sužiuro į mūsų lengvai atsegamas atsargines padangas ant mašinos stogo. Greitai sušokom į mašiną ir pažadam daugiau tokių neapgalvotų žingsnių nedaryti. Nepasisekė su oru – visą dieną lijo ir buvo gan vėsu. Borjomi miestelis turėtų būti panašus į mūsų Druskininkus, bent jau taip įsivaizdavome mes, deja ir vėl – gal tik po kokių penkių metų. Kol kas – vis dar vyksta statybos, dailinimai ir tobulinimai. Kažkokių ypatingų pramogų nelabai rasi, o ir turistų informacijos centre galėjo pasiūlyti tik pasivaikščiojimą po Nacionalinį parką ir pasijodinėjimą arkliais. Gal dar ne sezonas? Hmmm… Savarankiškai susiradę SPA, nusprendėm pabandyti laimę – gal išeis pasišildyti pirtyje ir pasipliuškenti mineralinio vandens baseine. Mus nuliūdino, nes tą dieną mums pirties niekas nesiteikė kurti ir iš viso, ko jūs čia norit!? Toks malonumas tik ir liko brošiūros nuotraukose. Pavalgyti irgi neradom kur. Apvaikščiojom išvaikščiojom visą miestelį, užsukome į porą, liaudiškai tariant, „kaniušnių“ ir numojom rankom. Juozas pasiraitojo rankoves ir išvirė mums makaronų su tunu (ačiū geriesiems žmonėms, kurie į kelionę mums įdėjo skardinę tunų konservų). Tiesa, gamta kaip ir visoje Gruzijoje graži ir vaizdas iš viršaus labai gražus.

Borjomi iš viršaus

Taigi, ryte paskiriam pusdienį pakilimui su funikulieriumi ant kalno, kur įtariame mus apgavo dėl kainos. Ilgiau Borjomi neužsibūnam, išsklaidom savo fantazijas apie šio stebuklingo vandens miestelį ir grįžtam į Juodosios jūros pajūrį dar porai dienų.
Keisčiausia, kad Gruzijoje visiškai nėra pigu (ko mes labai tikėjomės). Nedrįstume teigti, kad pigiau nei Lietuvoje. Na, degalai pigesni (dyzelis apie 2,5 lito) ir vietinis vynas pigesnis (butelis apie 10-12 litų), bet visa kita kainavo panašiai kaip Turkijoj (nakvynė dviems – 80 lt, gan paprasta vakarienė keturiems su vyno buteliu - 90 Lt).
Visgi Gruzija turi kažkokią mielą aurą. Gal todėl, kad mieli ir simpatiški žmonės. O gal ir dėl mūsų sentimentų.

Turkija galėčiau pavadinti taip: šalis – miuziklas. Gyvas įkvėpimas, kur kiekvienas miestas, kiekviena uola, kiekvienas gamtovaizdis duoda daug minčių ir peno smegenims. Šalis, turinti viską: kalnus, jūrą, pievas, miškus, moteris, pasislėpusias po juodais apsiaustais, ir moteris su mini sijonais, jaunimą, šokantį gatvėse, ir Antalijos kurortuose skambančiais „dvinadcat vosemdesiat piat i dva nalia“ garsais. Kaip skirtinga Turkijos gamta, taip skirtinga ir vietinių kultūra, pasaulėžiūra ir pamaldumas. Daugelis turkų į mečetę eina melstis 5 kartus per dieną, o dar daugiau geria „Efes“ alų tų pačių mečečių šešėlyje. Bet apie viską iš eilės.

Pirmiausia, žinoma, stulbinantis Stambulas, sukaustantis vien galimybe iš vieno kranto mojuoti Azijai, o iš kito - Europai. Vienintelis miestas pasaulyje esantis dviejuose žemynuose. Gyvas, judrus ir keistai traukiantis. Neabejojame, kad čia dar grįšime.
Pervažiavus kabantį Bosforo tiltą, išvystam kelio ženklą „Welcome to Asia“ ir nubėga šiurpuliai. Mes jau kitame žemyne… ir vykstam tolyn.

Vakarėjančio Stambulo vaizdas iš Azijos pusės

Viduržemio jūros pakrantė

Palikome Stambulą naktį. Nusprendėme taupyti ir nelikti nakvot dar vieną naktį 18 - ame pagal brangumą pasaulio mieste („Lonely Planet“ duomenimis :). Pasukome vairą į pietus, link Antalijos. Ar gali patikėt?! Sakom, nespjauk į šulinį, iš kurio gersi…
Jau Stambule įsisavinom, kad pradžioje mus stebinęs Turkų „draugiškumas“ yra labiau noras ką nors parduoti.  Kur pasisuksi visi kviečia, mojuoja ir kalbina: „How are you my friend?“, „Where are you from?“ Be to, jei Stambule girdėjai kvietimus tik turkiškai, angliškai ar vokiškai, čia, vietiniai pramokę daug daugiau. „Where are you from? Poland? Russia? Germany? „Požalsta“, „zaprošanu“, „pakupai“… poliglotų ir geografų kraštas. Net jei būtum iš „Tumbu Jumbu“ valstybės, jie puikiai apsimes, kad žino tokią šalį.
Iki Antalijos važiavome per naktį ir ją pasiekėme švintant. Nestojome. Pakako pravažiuoti. Ne itin patrauklūs keliolikos aukštų viešbučiai su baseinais, o tolumoj – šiltnamiai su sirpstančiais bananais neviliojo.

Turkiškas Viduržemio jūros kurortas

Nuvažiavę apie 130 km į rytus nuo Antalijos pasiekėme Alaniją. Vieną populiariausių kurortinių Viduržemio pakrantės miestų. Iš vėliavėlių prie viešbučių ant restorano stalų bei turistų kalbančių aplink susidarėme įspūdį, kad daugiausia poilsiautojų Alanija sulaukia iš Vokietijos, Skandinavijos, Rusijos ir Lietuvos (teko išvysti ir mūsų vieno kelionių organizatorių autobusą).

Pats Alanijos miestas gan patrauklus: turi kažką panašaus į pilį ant kalno, puikias uolas, nelabai seną senamiestį, prieplauką su dirbtinais piratų laivais, bet… turi ir daug rusų, lenkų, lietuvių ir kitų tautybių piliečių, kurie itin mėgsta garsiai rėkti, pirkti, sisioti pakampiais ar palikti skardines ten, kur ką tik išgėrė alų. Jiems nesvarbu, tai paplūdimys, Atatiurko paminklas ar mečetė.

Taigi, apsistojome daugiaaukščiame viešbutyje porai dienų, už kurias bendrai sumokėjome 22 eurus. Nemaniau, kad kada nors teks praleisti bent dieną tokiame kurorte. Net nešautų į galvą gulėti prie baseino ir grožėtis daugiaaukščių viešbučių peizažu, o vakare vakarieniauti prie to pačio baseino ir klausytis specialios viešbučio svečiams rengtos programos. Vis dėlto, kad ir kokie pasibjaurėję dėjomės tokiu poilsiu, norom nenorom sugulėm prie to baseino porai dienų.

Poilsis prie baseino

Ir ką gi, pasigirsiu, kad aš buvau vienintelis, kuris siūlė paeiti porą metrų ir pasikaitinti pajūry. Kur tau. Nors patys iškeikėm tokio tipo kurortus, be sąžinės graužimo sugulėm kaip ruoniai prie baseino tiesiai po viešbučio balkonais. Prie jūros per šalta. Kartais pats save žmogus nustebini
Patiems išbandžius tokį poilsį, kuris, meluočiau, jei sakyčiau, kad kažkam baisiai nepatiko, nebegali pykti ir kritikuoti. Tiesa, vienos ar poros dienų tokiai atrakcijai per akis, todėl nieko nelaukdami vykstame tolyn.

Silifkė ir mano draugas Petia

Pavažiavus gražiais vingiuotais kalnų keliukais rytų link, atrandi jau kitokius paplūdimius ir kitokius žmones. Gamta keri, nebesigirdi „davai Aladin prinisi pivka“ ir jūra, keista, bet gerokai šiltesnė.
Kalnų keliukai gerokai išsunkia jėgas ir atima daug laiko. Jei pradžioje gėriesi kiekviena uola ar avių banda, tai galiausiai jau pradeda nervinti nesibaigiančios „curvos“ ir tai, kad per valandą gebi įveikti vos 60 - 70 km.

Galiausiai, pervažiavę kalnus, apsistojome paprastame viešbutuke netoli Silifkės. Skaniai ir sąlyginai nebrangiai pavakarieniavome pajūrio restoranėlyje (15 Eur keturiem žmonėm), pasivaikščiojome krantine ir visiems jau sugulus prie viešbutuko suradau naują draugą – gruziną Petia.

Petia – kokių penkiasdešimties, tamsus ir pliktelėjęs gruzinas su tipišku savo tėvynainiams rusišku akcentu. Išsiklausinėjo, kur keliaujame, ir davė savo pažįstamo iraniečio taksisto telefono numerį. Pastarasis turėtų padėti Teherane atrasti Pakistano ambasadą. Taip pat prigąsdino, kad Turkijos pietryčiuose neramu. Turkų kariuomenė kasdien susiduria su ginkluotais kurdais ir kone kasdien yra aukų. Išgirdęs, kad per tas vietas tęsiasi mūsų maršrutas, Petia primygtinai pasiūlė jį keisti. Patikėjome ir pakeitėme. Nusprendėme vėl kilti į Turkijos šiaurę ir stabtelėti Kapadokijoje. Manau, tai buvo sėkmė, nes tai, ką išvydome, penkiskart pralenkė lūkesčius.

Prieš įvažiuojant į centrinę Anatoliją, įveikę trumpiausią dienos kelią (apie 30km), nusprendėme dar vienai dienai likti prie Viduržemio jūros. Pasirinkome mielą miestelį su dviem pilim.

Kizkalesi

Iš Alanijos į Kizkalesi, kaip iš Palangos į Nidą. Patys turkai šį miestelį vadina “Paradise”. Kažką panašaus ir radome. Pilis vidury jūros, iki kurios plaukėme cypiančiu keturviečiu vandens dviračiu, nors bangos supa gerokai labiau nei Baltijoje. Dar viena pilis, ar jos griuvėsiai – krante. Turkų studentų grupė, kurie mus pamatę pripuolė ir ėmė šokdinti bei fotografuotis su mūsų merginomis, nes jiems jos gražesnės už seną pilį. Mes irgi nelikome be dėmesio. Turkės su savo fotoaparatais stojo į eilę ir prašė nusifotografuot. Pasijunti trim minutėm žvaigžde

Turkų fotosesija su lietuvaitemis

Kizkalesi sutikome turką, laikantį save musulmonu, bet labiau jau tikrą Beach Boy‘są, pas kurį viskas kainavo 10 lyrų. Gerietis personažas.  Greičiausiai musulmonas šiaip sau, norintis gyvent Europoje ir jei nebesupranta angliškai, sako: „good“ arba „yes“, nors klausi, pvz. miesto pavadinimo.
Saulė kepina, gal koks 30 laipsnių, puiki ir šilta jūra, lengvas vėjelis ir pan. Tikras poilsis ir tikrai, šimtą kartų gražiau nei daugiaaukščiai viešbučiai.

Giedius jūroje

Šitame „Paradise“ buvo smagu. Nebrangu (gerokai pasiderėjus už nakvynę sumokėjom 15 Eur už keturvietį kambarį), minimaliai turistų, ramu. Vakare - diskoteka su laužu paplūdimy ir su amerikiečių NATO lakūnų kompanija. Pastarieji nė kiek nenustebino ir nepagerino mano nuomonės apie amerikiečių geografijos žinias. Apie Lietuvą žino tik tiek, kad ji – buvusi Jugoslavijos dalis. Mes geografijos ir istorijos pamokų nepuolam dėstyti – juolab, kad mūsų naujieji draugai nelabai ir domisi Arogancijos neslepiantys amerikiečių kariai, paklausus, ką jie veikia šiame kurorte Turkijoje iškart surimtėja – suprask, valstybinė paslaptis! Įdomiai.

CENTRINĖ ANATOLIJA

Nerealiai nereali Kapadokija

Atsisveikinę su Viduržemio jūra, vykstame šiauriau ir vėl kertame Turkiją vertikaliai, tik šį kart iš apačios į viršų. Keliaująme į centrinę šalies dalį.

Įveikę apie 350 km. sustojame pakelėj. Ne todėl, kad kažkam kažką prispaudė, baigėsi kuras ar nuleido padangą. Sustojimas buvo spontaniškas išvydus Kapadokijos peizažą. Buvom pakerėti. Norėjosi viską nufotografuot nufilmuot ir net mobiliais pradėjome pyškint, kad tas vaizdas liktų visur. Nerealiai nerealu.

Kapadokija – Centrinės Anatolijos regionas. Tai kažkoks gamtinis, religinis ir istorinis unikumas.
Gamta keista, įdomi ir labai graži. Nebesugalvoju kokių dar epitetų jai galima būtų priskirt. Čia stebiesi ir pasisukdamas į kairę, ir į dešinę, tiek apsisukdamas 360° aplink.
Kalvos nusėtos kepurėtomis, piramides primenančiomis uolomis įstringa ilgam.
Pribloškianti Kapadokija

Čia visur jaučiama ankstyvųjų krikščionių dvasia. Bėgdami nuo romėnų persekiotojų, maždaug prieš 2000 metų jie slėpėsi Centrinėje Anatolijoje – Kapadokijoje. Kiekvienoje uoloje arba vienuolynas, arba  namas, bažnyčia arba tvartas. Nerealu. Tiesa, atėjus turkams, kurie kaip žinia nelabai krikščionys,  vienuolynai buvo apleisti, ir, laikui bėgant, juos užėmė vietos gyventojai.

Apsistojome Goreme muziejuje po atviru dangumi. Už porą naktų, už keturvietį, tvarkingą ir jaukų kambarį sumokėjome 50 eurų. Nusprendėme, kad Turkijoje visai verta atvykus paaukoti porą valandų ir paieškoti sau tinkamo būsto. Taip galima ir nesunkiai nusiderėti, kadangi viešbučių, hostelių ar motelių pas jų nemažai, tad ir kainą galima nesunkiai paversti mažesne.

Sėdėjome viešbutuko terasoje, gurkšnojome vietinį (visai neblogą) Kapadokijos vyną ir gėrėjomės aplinkiniais vaizdais. Nesigirdi čia turistų šurmulio, nors jų netrūksta. Visi kažkokie įkvėpti, ramūs ir patenkinti. Tokie buvome ir mes.

Sivas

Miestas su dviejų minaretų seminarija, aikšte, kurioje mėgėjai gimnastai rengia savo pasirodymus, moterys kepa duoną, o vyrai, susigėdę aptarinėja politiką. Užėjus papietaut į restoranėlį buvome nugrūsti į patį viršų, nes apačioje, suprask, vyrų salė, o mes, kaip žinia, su dviem merginom. Nepatinka man tas jų nurodinėjimas, kur galima sėdėti, o kur ne, bet šypsais ir nieko nesakai. Nepradėsim gi aiškint jiems, kaip gyvent.

Sive mus nustebino medicinos studentas, pas kurį apsistojome. Ne itin kalbus, be galo dosnus (sumokėjo už prekes parduotuvėje ir dar pripirko alaus) jis pasėdėjo su mumis gal porą valandų, prirūkė namus ir išėjo nakvoti pas draugą. Taip ir likome nesupratę… Paliko savo „vaio“, nusiprausė, atsisveikino ir pasakęs, kad galime likti čia kiek norim – išėjo. Keistas toks visiškas pasitikėjimas. Man visai patiko ir būčiau likęs čia dar vienai nakčiai, tačiau Irena rado TARAKONĄ!!! Tai apie likimą tame butuke ilgiau nei vienai nakčiai -  nebebuvo net kalbos.

Pabudom, išgėrėme „Nescafe“ ir į Erzincaną…

RYTINĖ ANATOLIJA
Rytinė Anatolija – didžiausias Turkijos regionas. Ją puošia puikūs Tauro ir Ponto kalnai. Kalnai nuogi ir uolėti. Augmenijos čia nedaug, gal dar todėl, kad neseniai tai buvo veikiantys ugnikalniai. Dabar galima pamatyti tik išsiliejusios lavos žymes. Čia teka vingiuotasis Eufratas, kurį kirtome gal penkis kartus. Klimatas – vėsus. Vidutinis aukštis čia 2 km. virš jūros lygio, tad iš vasaros grįžome į ankstyvą pavasarį. Čia, rytinėje Anatolijoje, stūkso ir Ararato kalnas, į kurio viršūnę su savo arka atsitrenkė Nojus. Vykstant vis giliau į rytus kur kas dažniau pastebimos karvių, ožkų ar avių bandos, ganomos piemenų. Teko išvysti ir klajoklių palapinių, tik šalia jų sustatyti ne arkliai ar asilai, o Ford Tranzit autobusiukai.
Erzincanas

Pakeliui iš Sivo link Erzincano, išsigandę, kad pritrūksim kuro, sustojome degalinėje. Degalinės vadas, jaunas turkas vardu Suleimanas išsiaiškino, kur keliaujame ir prasidėjo… Pirmiausia, žinoma, buvome pakviesti arbatos. Apdovanojo mus kepurėlėmis, automobilio kvapais, sukvietė visus savo degalinės darbuotojus, kurie patapo fotografais ir dar surengėme visą fotosesiją. Žinoma, viskas nemokamai. Kalbėjome gestais, nes Suleimanui su anglų kalba sekėsi prastokai, o tiksliau nesisekė visiškai. Nieko, apsikeitėme kontaktais ir jau tą patį vakarą, vos tik prisijungus prie Facebook‘o, sulaukiau jo „salamaleikum“.

Pats Erzincanas kažkuo įspūdingu ar net labai gražiu neišsiskiria. Čia, bijau sumeluot, bet lyg ir 1992 m. vyko didelis žemės drebėjimas nusinešęs daugybę aukų ir neblogai apgriovęs miestą. Taigi, viskas atstatyta naujai, o turkų naujoji architektūra ne itin patraukli. Bent jau man.

Skaniai pavakarieniavome, kaip visada buvome aptarnauti kokių keturių skirtingų padavėjų, sumokėjome apie 35 liras ir radę gan naują viešbutį (kainavusį mums 80 lirų už du dviviečius kambarius) kritome į lovas. Gera ištiest kojas po ilgų važiavimų. Užmingame vos prigulę ir ne itin svarbu kaip ar kur.

Kitą rytą būtinai turėjome išgerti „čai“ su viešbučio savininku. Vyrukas, nors ir nemokėdamas anglų kalbos, mums parekomendavo nuvykti prie netoli esančio krioklio. Paklausėm rekomendacijos ir nuvažiavom. Tikrai nuostabus vaizdelis, nusprendėm, kad čia ideali vieta pusryčiams J Tikrai verta pasikalbėti su vietiniais ir paklausyti, ką jie sako, net jei kalbamės skirtingomis kalbomis – šitai tikrai nėra kliūtis.

Krioklys prie Erzincan

Erzurumas – šalčiausias Turkijos miestas, kuriame apsistojome ilgam…

Kai grįžę žaisime stalo žaidimą „Ticket to ride“, niekada nebesirinksiu misijų, kuriose bus šis miestas. Jis jau gerokai įgriso, o nieko kito negalime padaryti, o tik likti čia ir laukti laukti laukti tų nelaimingų Irano vizų.

Atvykę į Erzurumą turėjome pakankamai laiko jį apžiūrėti. Nieko gero ir nieko blogo. Šalia įsikūręs slidinėjimo kurortas daro šį miestą patrauklų šaltuoju metų laiku. Gegužės vidury nieko tokio kažko kitokio čia nei pamatysi, nei atrasi ir tai ne tik mūsų nuomonė, bet ir pačių mus apgyvendinusių turkų. Paklausus, ką galima apžiūrėti ar nuveikti Erzurume, jie mums pasiūlė savo „Shopping centrą“ kaip vertingiausią reikalą. Tiesa, pastarasis nelabai gali prilygti mūsų“akropoliams“, bet kino teatrą turi. Kadangi šis miestas tikrai šalčiausias Turkijoje ir nebuvome pasiruošę šalti lauke, sulindom į kino salę ir peržiūrėjome naująjį „Robin Hood“ filmą su R.Crow. Neblogai
Pirmąsias dvi naktis Erzurume apsistojome pas turkų šeimą, kuri pasitaikė itin pamaldi ir besilaikanti tradicijų. Mes su Juozu negalėjome patekti į butą, kol moteris neužsidengė galvos skara, tėvas keldavo 4 val. ryto savo 12 metų sūnų ir jie drauge melsdavosi. Apie jokį alkoholį net nesvajojome ir miegojome atskirose lovose. Tiesa, kadangi Juozui lovos nebeužteko, jam gultą įtaisė ant žemės. Mes su Goda miegojome atskirai ir tik antrąją naktį nusprendėme šiek tiek nepaisyti Alaho paliepimų. Žodžiu, patirtis puiki. Pabūti ir pabendrauti su tikrai praktikuojančiais musulmonais ir bandyti juos suprasti ar bent išklausyti pasakojimų kodėl, kas ir kaip – labai turtinga ir vertinga. Pasisvečiavęs pas juos jaučiausi kaip po geros islamo religijos ir kultūros pamokos.

Visiškai priešinga personą sutikome Van mieste.

Ahmet – toks vardas vaikinuko, kuris mus priėmė Vane, puikiame, prie nuostabaus ežero (Vano ežeras) įsikūrusiame mieste, daug laisvesniame nei Erzurumas.

Prie didžiausio šalies ežero Vano įsikūrusį miestą tuo pačiu pavadinimu atvykome kaip ir planavome. Iš Vano turėjome vykti tiesiai į Iraną, deja… Iranas mus dėl nepaaiškinamų priežasčių vizų nedavė. Tiesiog, pasakė kad „applications were not aproved“ ir padėjo telefono ragelį. Nebuvo maloni staigmena, bet nenusimename. Susirandame vietinę agentūrą ir bandome vizas darytis per ją. Gerokai brangiau, bet kitos išeities neturime. Streso apturėjome nemažai, nors visi to stengėsi nerodyti.

Kaip supratom, turkai šiuo metu labiausiai kovoja su PKK (Kurdų pasipriešinimu). Mūsų kelionės metu girdėjome, kad susišaudymu metu krito keletas turkų kareivių ir buvo pasprogdintas policijos pastatas. Pradžioje buvo kilusi mintis Vano atsisakyti iš viso, bet Erzurume įtikinti daktaro Zakarijo (pamaldžiojo turko), kad kurdai turistų neliečia ir kariauja tik su turkų kariais, vykstam žemyn link Kurdistano. Pakeliui buvome sustabdyti poroje kariškių postų, bet pamatę, kad mes turistai iš kart palinkėdavo sėkmės ir paleisdavo ilgai netikrinę.

Vane praleidome keturias naktis. Jau pirmąjį vakarą mažasis kurdas (žemo ūgio vyrukas) nusivedė mus į klubą. Vėl buvome dėmesio centre ir ypač šokių aikštelėje. Pasak turkų – šokome gerai :), nors prieš tai, kaip supratome, jie įsivaizdavo, kad geriausiu atveju galime sušokt nebent polką. Iš taip vadinamo klubo, kuris labiau panašus į Kretingos kultūros rūmų šokių salę prieš gerus penketą metų, grįžome gerokai po vidurnakčio. Grįžome smirdantys cigarečių dūmais, nes Turkijoje niekam nė motais, kad viduje rūkyti uždrausta.

Su naujuoju draugu Ahmet Vano diskotekoje

Ahmet – kurdas – turkas – tikras komunistas. Myli Leniną, Staliną, Marksą ir Fidelį Kastro. Pastarojo plakatas kabo kambario vidury. Pabandėme padiskutuoti, bet nelabai radom bendrų tiesų. Nusprendėme, kad politiniai įsitikinimai nėra svarbiausia, svarbiausia – žmonių bendravimas ir pagalba vienas kitam… kad ir koks tu bebūtum: juodasis, baltasis ar raudonasis, kad ir kuo betikėtum Alahu, Jėzumi ar Buda. Visada galima rasti, kas mus visus riša, o tai ir svarbiausia.

Žodžiu, Vane pas Ahmet buvo smagu. Jis mumis rūpinosi, kaip tik galėjo. Aprodė miesto įžymybes, palydėjo į Akdamar salą, kurioje kadaise gyveno pirmieji armėnų krikščionys vienuoliai, keliavo drauge su Juozu pas kirpėją, ruošė turkišką vakarienę. Labai mielas ir žavus žmogelis. Labai mielas ir šiltas miestas.

Apie Turkiją yra prirašyta gausybė tekstų, tad vargu ar mes sugebėtume ją nupiešti gražiau, nei ji to verta. Pasidalinsime tiesiog esminiais dalykais, kurie mums šioje šalyje padarė didžiausią įspūdį.

Planavome Turkiją kirsti horizontaliai, bet taip išėjo, kad buvome priversti šioje šalyje praleisti kone visą mėnesį. Stebėjomės Stambulu, įdegėme Viduržemio jūros pakrantės kurortuose, grožėjomės Kapadokijos unikaliomis uolomis, aplankėme Sivas ir Erzincan miestus, užstrigome Erzurume, pasivažinėjome Vano pakrantėmis, vėl grįžome į Erzurumą ir galiausiai, niekaip nesulaukdami Irano vizų, nuvykome prie Juodosios jūros.

Vykstam per Turkiją

Vos kirtus šios šalies sieną, akį patraukia vėliavos. Jos visur: skveruose, aikštėse, ant kalnų viršūnių, parduotuvių ir automobilių. Ne veltui sakoma, kad turkams šventi trys dalykai: kariuomenė, vėliava ir Atatiurkas. Pastarojo vardu pavadintas tikriausiai kiekvieno miesto bulvaras. Keliavimą Turkijoje kiek apsunkina tai, kad GPS čia nebeveikia, taigi perkam popierinį žemėlapį.

Kariuomenės Turkijoje taip pat neįmanoma nepastebėti. Kiekvienas turkas privalo tarnauti armijoje. Tai vyriškumo simbolis. Beje, įdomus faktas: Turkijos armija, po JAV, yra didžiausia visame NATO (apie 800.000 karių!).

Ką jau ką, o prekiauti turkai moka. Pardavinėja viską. Ką sugalvojo, tą bandys iškišti, net ir triušį su akiniais. Tiesą pasakius, truputį net pavargom nuo jų begalinio lindimo ir nesustojamo siūlymo… „ooo, helooo my friend, where are you from? Kom, kom, pirk pirk…“. Godai Turkijos prekyba pasirodė kaip vienas didelis Gariūnų turgus. Šiaip ar taip turkų verslumas vertas pagarbos. Jie neverkšlena ir neverkia, kaip blogai, kokia žiauri valdžia ir nelaukia, kol jiems kažkas kažką duos. Jie kruta, juda, mąsto, prisimąsto ir pasidaro sau tiek, kiek jiems reikia. Tikrai sutinku su daugeliu turkų ir suabejočiau kam ko labiau reikia: Europos Sąjungai Turkijos ar Turkijai Europos Sąjungos.

Pagrindinis Turkų valgis – duona. Ji valgoma visada ir su viskuo, lygiai kaip ir visur ir visada geriama arbata. Pervažiavus Turkiją pradedu atprasti nuo rytinės kavos, nes jų kava trumpai tariant pošlykštė. Taigi, nieko kito nelieka. Yra tiesa jų „nescafe“, kuri kažkiek primena mūsuose randamą pigią tirpiąją kavą, bet paragavus turkiškos kavos – kitą kartą nesiginčydamas renkiesi arbatą. „Čai?“ sulauksi klausimo sustojęs degalinėje, papietavęs, pavakarieniavęs ar šiaip, praeidamas gatve. Dažnai ji visiškai nemokama, o tai atspindi ir didžiulį turkų svetingumą.

„Čai“ su naujuoju mūsų degalinės draugu

Turkiška virtuvė yra tarp trijų didžiausių ir žinomiausių pasaulyje tradicinių virtuvių. Apie turkišką virtuvę nieko blogo negaliu prisiminti, išskyrus patį pirmą smirdantį kebabą. Šiaip, jie valgo sočiai ir gardžiai. Nėra didelio pasirinkimo ir nelabai greit rasi Turkijoje kitų pasaulio šalių virtuvių. Užtat kebabų rasi kiekvienam skersgatvy: „kebabistan“, „kebapistan“, „kebabstan“ ir visokie kitokie „stanai“ šioj šaly karaliauja. Beje, moka gardžiai pakepti žuvį (ko gero populiariausias – upėtakis), skanūs jų kotletai ir šviežios „season“ salotos. Puikai gamina ryžius, kuriuos gali valgyti tiesiog vienus pačius. Turkiški bananai yra mažesni už mums įprastus, bet gardesni ir saldesni. Vynas neblogas, bet ir ne pats geriausias. Turkiški saldumynai savo skoniu ir saldžiu saldumu turbūt žinomi visiems kaip ir puikusis „Efes pilsen“. Bėda ta, kad brangus kaip velnias, o kuo labiau į rytus, tuo rečiau galima jį atrasti. Suprask, kuo labiau į musulmoiją, tuo mažiau alkoholio. Erzurume, tiesą pasakius, net susinervinom. Apvaikščiojom visą centrą, kol galiausiai radom kažkokią kamurkę, kurioje pardavinėjo alų. Tiesa, tik vėliau sužinojom, kad šis miestas garsėja kaip ypatingai konservatoriškas ir religingas, todėl ir su alaus prekyba sunku.

Gardusis turkiškas maistas

Odekolonas po valgio, kurį padavėjas užpila ant rankų,  irgi įsimintinas reikalas. Ne itin kvapnus, bet kone kiekviename restoranėlyje ar kavinukėje būtinas ritualas J. Kaip išsiaiškinome, tai irgi turkų svetingumo dalis. Odekolonas skirtas ne tam, kad dezinfekuotų rankas, o tam, kad jos tiesiog atsigaivintų ir kvepėtų (tik tiek, kad mums tas kvepėjimas labiau priminė „trajnoj“ kvapą).

Įvažiavęs į Turkiją pajunti, kad esi kito tikėjimo ir kitos, ne europietiškos, kultūros šalyje. Kvietimo į maldas gaidos, skambančios iš minaretų, iškart nuteikia kažkaip pamaldžiai. Vyrų gausa stebina. Turkija – vyrų šalis. Kur pasisukti – vyriškoji giminė: kavinėse, parkuose, centrinėje gatvėje, interneto kavinėse - po vieną, po du ar būriais. Beje, vyrukai, vaikštantys susikabinę už parankių, padarė įspūdį. Ne, čia nėra daug gėjų, jie tiesiog taip išreiškia savo draugiškumą. Klausiam vietinių – kodėl taip yra? Kodėl vien vyrai? Kur jūsų moterys? Jie nustemba, patrauko pečiais, greičiausiai pagalvoja, kad kažką mes praleidom, nusišypso ir nepaaiškina. Aišku, nėra čia ko ir aiškint. Vyrai vaikšto ir bendrauja, iškylauja ir kartais dirba, o moteriškės tvarkosi namie ir gaminą valgį.

Turkija – vyrų šalis

Moterys, kurios kepinant saulei dėvi skareles (hijab), ilgus paltus ar net juodus apsiaustus, kuo labiau į rytus, tuo pastebimesnės. Automatiškai kyla klausimas – kodėl jos dėvi tas skaras? Vienas turkas bandė aiškinti, kad tai kultūros dalis, kitas, kad taip paties Alaho įsakyta. Tiesa ta, kad Korane apie skareles, ilgus ir tuo labiau juodus apsiaustus nieko nėra minima. Tiesiog, kad prisidengti ir savo grožį ir rodyti tik savo vyrui, ar kažkaip panašiai. Storas tas jų Koranas, tad tikrai nepakaktų visos kelionės jam perskaityt.
Čia kaip ir pas mus, krikščionis, daug dogmų ar kažkokių nuostatų kyla iš tradicijos ir, nors Biblijoje apie tai nekalbama, mes laikome tai ateinant iš Dievo. Čia vis ta Šventoji Tradicija.
Bet apie religiją pakaks. Žodžiu, aišku, kad ir patiems turkams neaišku, kodėl jų moterys dėvi skaras. Tai ir religiniai motyvai, ir kultūriniai ir daugeliui turbūt net nekyla klausimas, kam reikalinga ta skara.

Rytinėje Turkijoje ir ypač Erzurume jaučiasi, kad moteris – visa galva žemesnė už vyrą ir jam paklūsta. Čia daug daugiau moteriškių nuolat ryši skarą ir laikosi atokiai nuo vyrų. Čia daug daugiau vyriškių vaikščioja pasikabinę vienas kitam į parankę, o mieste laisvai vaikštančias merginas galima suskaičiuoti ant pirštų. Teko išgirsti, kad dar ir dabar Turkijos kaimuose yra nužudoma nemažai merginų, „pamynusių šeimos garbę“, nors dažniausiai jos būna tiesiog išžaginamos. Visai nelinksma, o pirmą vakarą dar bandėme vertinti, kuri religija demokratiškesnė: islamas ar krikščionybė. Kuo labiau gilinomės, tuo labiau linkom prie minties, kad gal ir gerai, kad mes - krikščionys.

Tik prieš penketą metų nuo Turkijos liros buvo nubraukti šeši nuliai. Prieš tai čia kiekvienas buvo „milijonierius“, dar ir dabar ne kartą išgirdome atsakymą į „kiek kainuoja?“ tūkstančiais ar milijonais.
Bendrai man susidarė įspūdis, kad Turkijoje pragyvenimas yra kiek brangesnis nei Lietuvoje. Maisto produktų galima rasti pigesnių nei kitose Europos šalyse, bet alkoholis ir kuras čia labai labai nepigus. Dyzelis – apie 3 liras, apie 5 Lt (tiesa, degalų kainos labai skiriasi, mes ieškojome pigiausio kuro, taigi radome po 2,6 liros); alus - 2,75 liros, apie 4,5 Lt; cigaretės - apie 7 liras, taigi apie 12 Lt (tiesa, Turkijos rytuose kontrabandinės cigaretės, pardavinėjamos tiesiog gatvėje, kainuoja gerokai pigiau  - apie 3 liras, o jei susipažįsti su vietiniais, cigarečių pakelis kainuoja 1,5 liros). Dauguma vaisių ir daržovių yra auginami pačioje Turkijoje, tad jie nėra brangūs.

Gerokai nustebome, sužinoję ir palyginę automobilių kainas. Jei Lietuvoje vargu ar parduotum mūsų 1988 metų Mercedes Benz už 2000Lt, tai Turkijoje tokį automobilį siūloma pirkt maždaug už 4000 eurų! Neblogai ar ne?

Vejame šalin pagundą parduoti Juozo mersiuką, nes kelionė net neįpusėjo, o kelelis dar tolimas…

Išvykome iš Europos ir važiuojame azijine Turkijos dalimi link Irano. Prasideda įdomioji kelionės dalis. Nesakome, kad Europa nėra įdomi – visiškai atvirkščiai. Kad ir koks šis žemynas skirtingas savo gyventojais, kultūra, papročiais ir požiūriais, vis dėlto čia, Europoje, jautiesi kaip namie. Kad ir kokie esame skirtingi, mus visus jungia supratimas, kad esame europiečiai.

Atsigręžus ir mintimis perbėgus nuvažiuotą kelią, bandome prisiminti, kas padarė didžiausią įspūdį.

Nuvažiuoto Europinio kelio maršrutas

Lenkija, kaip visada įsimintina savo keliais. Nesibaigiantys automobilių srautai ir kaimai, į kuriuos įvažiavęs turi mažinti greitį. Ir taip kas keliolika kilometrų. Tiesa, Krokuva - graži ir mūsų apsilankymo metu – gedinti savo prezidento. Visur plazdančios Lenkijos vėliavos su juodais kaspinais šį miestą papuošė kitom spalvom. Taip ir liko ji, raudonai balta…

Slovakija gali girtis gražiais kalnais, bet aptriušę kaimeliai ir apleisti fabrikai, stūksantys tų kalnų papėdėje, grožio tikrai neprideda. Tiesa, Slovakijoje ilgai neapsistojom, todėl daug ir nepamatėm.

Vengrijoje labiausiai įsiminė vengrų sostinė Budapeštas. Jei, kas nors, kaip ir mes, manė, kad Buda žodyje Budapeštas turi kažką bendro su dievu Buda, tai pasirodo, kad šie du žodžiai net rašosi skirtingai vengrų kalba (jaučiamės padidinę savo IQ). Budapeštas, kaip ir patys vengrai -  unikalus miestas. Miestas kažkoks kitoks ir net sunku būtų pasakyti, ar jis panašus į kokį kitą, prieš tai matytą. Budapeštas tiesiog panašus į save, į gražų, judrų ir didelį Budapeštą.

Parlamento rūmai Budapešte

Rumunija mums pasirodė netvarkinga, tačiau kažkuo žavinga ir skirtinga. Prie sienos  - tikras čigonų taboras su įžūliais lindimais ir paslaugų siūlymais, o kuo važiuojant giliau į šalį – tuo ramiau. Malonūs ir smalsūs žmonės, graži gamta (žinoma, plastmasinius butelius ir kitokias šiukšles reikėtų susirinkti).

Bulgarija – rožių šalis. Deja, nematėme nei vienos šios rūšies gėlės. Gamta graži, bet nedrįsčiau teigti, kad įspūdinga. Kalvos, kalnai, lygumos ir keisti krūmai :). Tarpmiestiniai keliai geri, bet miestuose – tragedija. Sofijos miestas visiškai neatitinka to, ką rašo kelionių gidai. Netvarkingas ir labai jau nešvarus miestas su apiplyšusiais daugiabučiais, aptrupėjusia A.Nevskio cerkve ir tais pačiais čigonais. Bulgarų žmonės – šilti, tačiau jų šiluma mums nebuvo visiškai priimtina.  Daugumas bulgarų teigia, kad makedonai yra tie patys bulgarai, apsilankius ten, supranti, kad nė velnio.

Vis dėlto, būtų nekorektiška teigti, kad Bulgarija ar Sofija yra nevertos dėmesio. Mes ten buvome vos pora dienų ir be to ir oras buvo baisus  - lijo (Tad tikrai nieko giliai neišžiūrinėjome ir, manau, kad nuvykus ten kitom aplinkybėm ir geresniu oru, greičiausiai prisiminimai būtų daug labiau saulėti).

A. Nevskio soboras Sofijoje

Makedonai pavergė savo gamtovaizdžiu, tokiu nuoširdžiai gražiu kaip ir patys makedonai. Ne bulgarai jie, ne serbai ir ne graikai. Jie – makedonai! Bent jau mums taip pasirodė. Vieną vertus džiaugiamės, kad Irena savo klubą susitrenkė būtent šioje šalyje, nes makedonai padėjo viskuo kuo tik galėjo. Ohridas – puikus miestelis. Ne Italija ar Kroatija, bet gražu…

Ohridas

Graikija – šalis, kurioje šiluma pavirto karščiu. Ji tokia, kokia nuotraukose esame matę šimtus kartų. Tikrai ne blogiau, o greičiausiai kelis kart puikiau ir šauniau. Gamta, jūra, maistas ir keliai – puikūs. Salonikai daro įspūdį savo judrumu, vartojimu (nors gavę paramą iš IMF ir turėtų stabdyti šį pomėgį) ir gyvybingumu. Nekenčia savo valdžios (pripažinkim – mes visi nepatenkinti savo valdžia), o Makedoniją vadina tiesiog Skopje.

Stambulas ir europinė Turkijos dalis – vieta, kur vienbalsiai sutarėme, kad čia būtina sugrįžti. Stambulą rekomenduočiau visiems, nes visi atras ten kažką savito ir savo. Tokios mielos maišalynės nemačiau dar niekur. Kunkuliuojantis miestas. Gražus, skirtingas, kalbantis, kviečiantis maldai, ošiantis Bosforu, šlamantis parkais, lekiantis ir spindintis Istiklal gatve.

Stambulas

Taigi, reziumuojant mūsų kelionės atkarpą Europoje, galime drąsiai pasakyt, kad gyvenam puikiam žemyne. Čia ramu, gražu, saugu ir miela. Pravažiavome ją ilgai nesustodami, o tam, kad pasiektumėme Aziją. Nieko per daug neieškojome, nesitikėjome – radome ir nustebome truputėlį daugiau ir supratome, kad daug kur dar norėsis sugrįžti…

G&G
2010.05.03

daugiau visos kelionės nuotraukų rasite ČIA: