Dėl COVID-19 pandemijos paskelbtas karantino laikotarpis tikriausiai daugeliui iš mūsų leido pajusti, ką reiškia metafora „žmogus orkestras“. Darbinės veiklos, šeimyniniai vaidmenys, papildomi įsipareigojimai užgriuvo visa jėga: keitėsi jų pobūdis, augo intensyvumas. Be to, situaciją apsunkino aiškių ribų tarp darbo ir laisvalaikio erdvių bei laiko išnykimas. Vis dėlto, kiekviena patirtis moko. Taigi, ko galime pasimokyti iš šio neeilinio patyrimo darbo-šeimos sąveikos kontekste? Ar įmanoma, kad sudėtingoje pandemijos situacijoje „žmogus orkestras“ suskambėtų darniai: profesionaliai ir maloniai?