Į gamtą einame pailsėti, pabūti tyloje ir ramybėje. Tačiau čia tarsi dideliame mieste, kur ūžia automobiliai, skuba žmonės, klega vaikai. Gamtoje vyksta toks pat intensyvus ir triukšmingas gyvenimas: šarkos su varnomis garsiai, rodos, kad visi girdėtų, dalijasi paskalomis ir gandais, antys lyg tos miesto damos išdidžiai iškėlusios galvas plaukia ežerėliu, žvirbliai kaip klegantys vaikai nenustodami čirškia – visi turi veiklos, visi užsiėmę ir skubantys, lygiai kaip mes, žmonės, bėgantys į tariamą geresnį rytojų ar net nežinia, kur ir dėl ko. Tik gamtos triukšmas, į kurį mes ateiname pailsėti (skirtingai nuo miesto), yra neatsiejamas nuo žmogaus prigimties, jaučiame begalinį malonumą ir atsipalaidavimą būdami jame. Todėl kaskart ieškome to tobulo savo gamtos kampelio, kuriame galėtume pabūti su savimi ir būti savimi.